smėlis

Kaip seniai nerašiau tau
Aš žinau, 
Dabar mes beveik svetimi
Ir truputį nejauku taip kalbėti.
Dykumos į delnus krito -
Matėm vienatvę.
Nusisuk, nekenčiu kai verki -
Dangus prakiūra virš mūsų,
Ir tu jau svarbesnis
Už fragmentą žolės.
(tyliai sakau: ne velnio.)
Pakalbėkim, prašai .
Gal į naudą.
Krito smėlis į galvą,
Mačiau kaip smigai į žemę po „biškį“,
Mačiau kaip pavasariais byra vyšnių žiedai,
Kai padykę vaikėzai mažų obuoliukų jau tikis.
Apkabinsiu pušis, vietoj kraujo tekės tik sakai,
Gal gyvesmė, o gal tik fragmentas.
Dykumoj plaukia laivai,
Smėlis užpildo -
Esi tik sekundė.