Prie sapnų

Prietema. Gulėjau prisiglaudusi pilvu prie žemės, ant dirbtinai supilto bei žolėm apaugusio kalno. Aplinkui lyguma ir tokie pat nenormalūs kalnai (apaugę žolėmis). Mano pasaulis išdarkytas. Už poros metrų (išprotėjusi?) moteris atidariusi šulinio dangtį (kalno viršūnėje) su milžinišku kočėlu atsargiai kimšo paraką (į kalno vidų).
- Ką mes darom? - paklausiau pakėlusi galvą.
- Sprogdinsim, - susirūpinusi pradėjo aiškinti. - Taip išnaikinsim priešus, - nespėjusi išgirsti mano klausimo.
Išgirdusi tuos žodžius stipriai prisiglaudžiau prie žemės. Vadinasi, čia yra priešų. Nežinau, kas tie priešai, pirma mintis man šovusi į galvą – jie šaudo. O norint pasislėpti, reikia užsimaskuoti ir prisiploti prie žemės. Niekas nešaudė. Vis tiek. O jeigu?
- Aišku ir mes mirsime, bet tiek to – verta, - tęsė moteris. (beveik musulmoniškai)
- Mirsime? - susirūpinau. - tada noriu paklausti, gal tu žinai... koks tai jausmas? Ar skaudės?
- Neskaudės. Aš visą kalną sprogmenų prikimšau. Sprogimas bus didelis, o tu nieko nespėsi pajusti.
Nusiraminau. Labiausiai bijojau skausmo. O jeigu neskaudės, tai ko gi dar man bijoti?
- Baigiau, - pasakė moteris, - dabar mes eisime iš čia.
Labai gerai. Visiškai nenoriu matyti sprogimų.
- Drambliukui daviau darbo. Kai mes išeisim, jis turės įstumti rutulį į duobutę. Tada ir sprogs. Kol suskaičiuosim iki dešimties.
Drambliukui? Kokiam dar drambliukui? Atsisuku ir pažvelgiu atgal į kalną. Tikrai – ten stovi pilkas drambliukas, kuris savo straubliu bando įridenti sunkų rutulį į šulinį.
Akimirksniu patekom į šviesią salę. Ant netvarkingai sudėliotų kėdžių sėdėjo mano bendraamžiai.
- Mes jau čia! - skubėdama sušuko moteris.
Gerai. Mirsiu, kai suskaičiuosi iki dešimties. Skaičiuoju.
Staiga pasidarė labai labai baisu. Paėmiau savo artimiausio kaimyno ranką ir stipriai suspaudžiau.
- Aš bijau, - pasiteisinu.
- Nagi, kas čia dabar... Imk jo ranką, - ir nespėjus man susigaudyti paduoda kažkokio vaikino ranką. Suspaudžiu.
- Aš bijau, - pažvelgiu į jį, - nepyk, aš laikysiu tavo ranką.
- Ką dabar padarysi, - be jausmų, - laikyk.
- Ačiū.
Skaičiuoju iki dešimties, dvidešimties, trisdešimties...
- Ne čia kažkas ne taip. Jau tikrai turėjo sprogti. Matyt kažkas sugedo, - pašoko moteris. Kilo sambrūzdis.
Ką? Kodėl nesprogo? Beveik nusivyliau. Taip... tikėjausi, taip... bijojau.
Moteris greitai pribėgo prie kalno. Tikrai – drambliukas sugedo. Greitai jį pataisė (pasukiojo straublį).
- Dabar viskas gerai, - šypsosi ji.
Vėl stipriai įsikimbu į to paties vaikino ranką. Šį kartą ne tiek bijau, kiek nekantrauju. Mano nuomone, viskas turėjo įvykti žymiai greičiau.
Suveikė. Šypsausi.


(At) minties šuolis. (Tuščia vieta)


Atsibudau truputi (visiškai) kitoje vietoje, negu buvau. Akademijoj. Klaidžioju saulėtais koridoriais, prisėdu ant palangės, paskui ant minkštasuolio. Esu truputi sutrikusi, nežinau ką daryti.
Aš miriau. Žmonės, kurie su manimi buvo salėje irgi.
Smalsumas. Noriu pamatyti mūsų gyvenimo aprašymus. Jau paėjo viena diena, turėtų būti (neklauskit iš kur žinau).
- Rasi dvyliktam kabinete, jei taip nekantrauji, - pasakė praeidamas Kažkas, kuris neturėjo išvaizdos. Bent jau nepastebėjau.
Ant stalo guli storokas segtuvas su maždaug dešimt sąsiuviniu (gyvenimo aprašymų). Paėmiau savo – toks storas aptriušęs sąsiuvinis, kuriame priklijuota galybe mano nuotraukų, vakar rašytų minčių ir ištraukų iš dienoraščio. Gale – vaikystės nuotraukos. Jokių faktų, draugų sąrašo, pasiekimų sąrašo ir panašiai. Tik skaitmeninės mano nuotraukos (atspausdintos ant nekokybiško popieriaus) ir mano dienoraščiai (išspausdinti!). Staiga suspaudė širdį – tas gyvenimo aprašymas pernelyg trumpas! Dabar turiu įkvėpimo, ir jei kas leistų, norėčiau prirašyti dar kelias eilutes (šiek tiek snobiškai, ar ne?)
Kitų gyvenimo aprašymai panašūs. Bet ne tokie kokius tikėjausi rasti.
Nusprendžiau, kad čia ne “gyvenimo aprašymas, o “asmenybės aprašymas”.


Tarpas.


Atsidūriau laiptinėje prie savo buto. Kažkokie du vyrai tempė išardytą mano (!) rašomąjį stalą. Ta pati moteris (sprogdintoja) kažką garsiai aiškino.
- Palikit mano stalą! - sušukau. Nekenčiu. Nekenčiu, kai kas nors ima mano daiktus. Tuo labiau nesiklausę. Tuo labiau dar išardę!
- Gerai, gerai, kaip nori, galim tuojau pat viską sunešti atgal, - susigėdo vyrai, - tiesiog pamanėm, kad tau jo nebereikės.
Susinervinau. Kodėl jie taip pagalvojo?
O gal iš tiesu nebeprireiks...
- Neškit ką tik norit, kur tik norit – man nerūpi, - aš piktai.


Dvasia (t. y. aš) nuskrido toliau (vėjas nupūtė?).


Dabar aš “vaidenuosi” (iš tikrųjų tai užsisakiau sapną pas savo draugę. Norisi išsišnekėti). Kaip visada išpasakojau viską, kas man nutiko, ką jaučiu ir ką apie tai manau. Palengvėjo. Truputi pagražinau (iš karto gražiau pasidarė). Mano draugė truputi sutrikusi.
- Gal tu geriau nebesirodyk man, - atsargiai prašneko. - vis dėlto nelabai gerai, kai dvasios bendrauja su gyvais žmonėmis...
- Vadinasi vien dėl to, kad numiriau iš karto gali mane pamiršti? Štai tau ir draugė! - įsižeidžiau.
- Ne, ne, nepyk. Tu mano geriausia drauge. Pasilik. Tik nepyk, - matyt išsigando, kad supykau.
- Tai gerai, aš ir žadėjau pasilikti su tavimi dar kokį mėnesį ar du, - “daugiau man atsibostų” – pagalvojau, - paskui man atrodo turėčiau iškeliauti kitur.
- Į dangų?
- Kažkas panašaus. Tiesą sakant pati nežinau. Bet kažkur kitur turėčiau iškeliauti. Čia juk visą laiką nepasiliksiu, - tikiuosi. Labai tikiuosi...
- Žinai, mirti visai nebaisu ir neskauda, - toliau giriuosi. - Man labiausiai patiko: suskaičiavau iki dešimties, o atsibudau visai kitoje vietoje. Paskui skaičiau gyvenimo (arba asmenybės) aprašymus – įdomu. - “bet tuo ir baigiasi visi įdomumai”- nutylėjau. Tikiuosi nebeilgai būsiu dvasia be vietos, nes jau pradeda atsibosti (išsitrinu žmonių atmintyje).


Nepastebimas tarpas. (grįžau į pradžią. Sakė, nebekartosim).


Čia prasidėjo kita istorija (mažai kuo su šita susijusi). Todėl jos nepasakosiu (nesuprasit. Loginiai ryšiai per daug netvarkingai išsidėstę).