mano vogtas įkvėpimas
ir skolinta išmintis
prabyla žodžiais jau kažkur rašytais
aš darau ką galiu
viliuosi, kad pats suprantu
kodėl tiek visko į kūną kišu
kaip minėjo mano mylimasis
menas kyla iš dviejų šaltinių
vienas tai sapnai
kurie neša
išsaugo paslapty
ir sapnuotoja nuo realybės saugo
kitas tai ne toks šaunus
lėbauti vis kviečia
įkalbinėja būt jausmų vergu
saugo tik nuo nuobodulio
ir per artimų draugų
ką gi grįžtu ...
iš kur atėjęs
nieko nežinau
todėl niekam nieko nesakau
nors apie nieką
tiek visko primąstyta
niekas kaip būtybė
niekas kaip reiškinys
niekas kaip niekulys
persmelktas minties
prikeltas iš nesaties
perskeltas nuo pradžios
persmeigtas ieties iš tėvo gautos
keliausiu pragaran
bet niekam nieko neišduosiu
nes vogtas mano įkvėpimas
mintys kitų pasakytos
visas toks
nuo suolo draugo nurašytas
><
40 naktų 40 dienų
blaškytas
be namų
draugų
pinigų
šukę aukso
kišenėje jaučiu
bus už ją daug
įmantrybių
ir lovų
žaislų
gal net pora
minkštu šviežių
krūtų
o keik visko
net žiūrėti baisu
devintas kilometras
liko septini
iki miesto gatvių
dulkių ir asfalto
netikru veidų
butaforinės šviesos
reklamų šilumos
ir auksą superkančiu
sukčiaujančių prekeivių
sielas pirktu
jei tik fizine
verte jos turėtu
tai ką gi einu..
einu, einu
gniaužau šukę
tikiu, kad ji
sutvarkys mane
o kai nueinu
pasirodo beverčiui daiktui
savo likimo gelbėjimą suverčiau
nebeturiu nieko net vilties
suklumpu
šaukiu Dieviško išminties
prisišaukiu tik chalatus
lovas
sienas
ir vaistus
nebebaisus
man gyvenimas
visas aš toks neutralus
nebereikia skolintis minties