Skrenda uodas per pievelę,
Mato – ganosi avelė.
„Gal įkąsti jai“, - galvoja,
Tūpt ant vilnos, o ji – koja
Taukšt tam uodui per sparnelį –
Nepataiko, o jis – gelia,
Skaudžiai gelia jai į vilną,
Tik avis nejaučia... stirna
Palengva pro šalį eina,
Žoleles rupšnoja, grakščiai
Kojele tam uodui tvojo,
Kai jis skristi sugalvojo.
O avytė išsigandus
Smūgio, bėgo, lapą kandus,
Ji tos stirnos nepamatė,
„Ot, tai uodas – besarmatis!
Toks mažytis, bet stipruolis,
Šoną skauda! Kur gi guolis? “
Uodas iš paskos zizena,
Jam smagu, kad avį seną
Taip lengvai apgaut pavyko,
Aišku – iš buvimo dyko.
Kol uodelis taip krizeno,
Pliaukšt delnais meška... aptemo
Uodui akyse... nemato
Jis nei kur, nei kas jį krato,
Bando dar nagu krapštyti,
Nori skrist, bet va, brolyti,
Jau vargu, ar bepakilsi,
Vos kvėpuoji... nesigirdi
Tavo zyzesio, piktuoli,
Nesikandžiosi, „drąsuoli“.