Pamokanti istorija apie alkaną apsiaustą

Kartą kaimo seniūnas rengė puotą. Į ją pakvietė visas apylinkės įžymybes: turtinguosius, garsius, gerbiamus, turinčius valdžią. Svečiai lankstėsi vieni kitiems, spietėsi prie gausiai apkrautų stalų, vaišinosi ir šnekučiavosi.

Pro šalį ėjo alkanas išminčius. Gardūs kvapai kuteno jam nosį, ir jis užsuko pasivaišinti. Įėjęs visus palabino, tačiau niekas neatsakė į jo pasisveikinimą. Bandė prakalbinti arčiau stovėjusius svečius, tačiau tie tik pažvelgdavo į panešiotus kasdienius išminčiaus drabužius ir nusisukdavo. Niekas nepakvietė jo vaišintis. Jis bandė prieiti prie stalo, tačiau svečiai lyg netyčia pastodavo jam kelią. Tada jis apsisuko ir išėjo iš nesvetingų namų.

Grįžęs į savo būstą, pasiėmė geriausią apsiaustą, aksomo viršumi ir šilko pamušalu. Kai juo apsisiautęs įžengė puoton, iš karto buvo pastebėtas. Svečiai vienas po kito ėjo sveikinti išminčiaus ir paklausyti jo protingos kalbos. Jie nešė jam padėklus  su gardžiausiais valgiais ir vienas per kitą  siūlė vaišintis. Išminčius primdavo vaišes, padėkodavo, bet nieko nevalgė - viską kišo į dideles savo apsiausto kišenes sakydamas: "Valgyk, brangusis, į sveikatą, mielasis".

Svečiai dėl tokio jo elgesio labai stebėjosi. Galop vienas įsidrąsino paklausti, kodėl išminčius valgydina savo apsiaustą. Šis atsakė: "Aš buvau Jūsų svečias, bet Jūs manęs nenorėjote priimti. Tik man grįžus su apsiaustu, susiruošėte vaišinti. Jūsų pagarba skirta ne man, o apsiaustui. Tai ir atiduodu drabužiui tai, kas jam priklauso."

Taręs tuos žodžius, išminčius išėjo.