Viena

Nusvyra rankos, kupinos švelnumo,
Pavargę akys merkias vakarais.
Tik nesakai, kodėl jausmai sudžiuvo,
Ko diegia širdį – niekam nesakai...

Vis kapanojies rūpesčių lavinoj
Sprendi savas ir svetimas bėdas.
Ir nieks nežino – kaip tave kankina
Tas geras gestas – niekas nesupras.

Tik grįžus vakarais namų kertelėj
Užsidegi žvakę – padės iškęst,
Gal ji nuims tą nerimą širdelėj
Kaip tau gyventi – tau vienai teks spręst...