/ MAN TAI buvo viskas aišku /

Mes viską matuojame. Šviesmečiais / eromis / epochomis / dekadomis / metais / savaitėmis / sekundėmis - you name it. Bet išties, tie matai yra ne tokie efemeriški, jie gyvesni, apčiuopiamesni, emocionalesni: juos gali išjausti / su jais gali susipažinti / paliesti / apkabint / gali jiems paskambint / nukeliaut į juos / gali juos perskaityti / ...

Besibaigiant vieniems metams, perkratant, emociniais voratinkliais apsipynusias, akimirkas, supratau, kad jeigu juos reziumuočiau - paskutiniai mano dveji metai sutilptų i lagaminus / backpack\\\'us / susukamus miniatiūrinius rankšluosčius / oro uostus / valandų valandas mašinose / kontinentus / sutiktus žmones / išgertus butelius vyno / nemindytas gatves ir ne savas lovas. Kaip kokia kliše, tai buvo bandymo išsilaižyti žaizdas, gal tai vidinės ramybės, gal tai įkvėpimo paieškų, laikas. Laikas non stop bėgti / ragauti / matyti / išgerti / susirinkti ir į save dėtis / dėtis / dėtis. Lyg Sacharos dykuma būtų sugalvojus atsigerti.

Bet labiausiai viskas sutilpo į vieną - svarbiausią.

Nauji Metai gali ir simbolizuoja daug, bet man, asmeniškai, jie yra tas metas, kai aš pirmąkart, iki negaliu, iki cinikams nesuvokiamo, totaliai intuityvaus vidinio, tiesiog žinojimo, per milisekundę, patikėjau, kad gali ir bus viskas geriau. Realiai. Simbolizmas paprastas - ranka paėmė manąją taip, jog supratau, kad už visus gyvenimo / ne /, aš sulaukiau almighty / taip /. Tą akimirką, prieš porą metų, MAN TAI buvo visiškai aišku.

Reikia antro miniatiūrinio rankšluosčio.