Stebėtojas (1)

Užmerk akis, vaikyti,
Užmiki ir sapnuoki,
Kaip kartą savo rūmuos
Karalius rengė puotą

Taip prasideda lopšinė, kuria vaikystėje mane migdydavo auklė. Ji prisėsdavo ant lovos krašto, užsimerkdavo ir kas kartą porindavo vis kitokią pasaką apie seniai išnykusios karalystės valdovo pilyje įvykusią šventę. Štai iš tolimiausių šalies kampelių susirenka didžiūnai su savo damomis. Jie linksminasi, valgo ir dainuoja, ir šoka. Tada, pačiame įkarštyje, kai karaliaus apsiaustas valkiojasi po vienu iš stalų, o auksinė karūna pūpso lėkštėje, kur dar visai neseniai buvo įsitaisęs keptas paukštis, valdovas pritykina prie kunigaikštienės Levi, krimsteli jai ausin, ir abiem didenybiškais delnais sumyga jaunos moters krūtis. Jos vyras, jau pagyvenęs karaliaus dėdė, griebia ant stalo stovėjusią taurę ir iš visų senatvės ir išgerto vyno paliktų jėgų paleidžia į jo moterį liečiantį vyrą. Taurė pataiko kunigaikštienei galvon, Levi kraujas susimaišo su išlaistytu vynu, kūnas sudrimba krėsle, o karalius stovi ir juokiasi

Ir juokiasi didikai, ir tarnai,
Ir kunigaikštis,
Kurį sargyba vedasi laukan,
Nuritint žilą galvą.

O kitą vakarą karalius neragauja nei gėrimo, nei maisto. Jis sėdi savo soste ir stebi šėlstančius svečius. Akim sutinka Levi žvilgsnį. Kunigaikštienė droviai gurkšteli iš sidabrinės taurės. Kai šurmulys nurims, kai liekantys nakvoti įsitaisys kas kur ant suolo, po stalu ar susiries kampe ant nugvelbto apsiausto, o vykstančius namo tarnai nuneš į karietas, tada karaliaus kambariuos užsižiebs šviesos, o sargybiniai stovės sustingę prie jo durų, už kurių valdovas glamonės jaunutę savo dėdės žmoną. Tuo metu pro miesto vartus išriedės karieta, vežanti giliai įmigusį kunigaikštį. Mėnuliui ryškiai šviečiant ji pasieks girios pakraštį. Iš tankmės į mėnesieną smigs kelios strėlės ir nuo pasostės virs vežikas, o karaliaus palyda papjaus kunigaikščio sargybinius. Tada visus išrengs, susirinks kas vertingiausia, sudegins karietą ir kūnus, o ryte bus paskelbtas gedulas ir žmogžudžių plėšikų paieška.

Žudikai po sunkios nakties
Barakuose į akį pūs,
O karaliaus kambariuos
Švelniaodę Levi lies liauni
Valdovo pirštai.

Leidžias saulė, karaliaus menėje skamba muzika ir liejas vynas. Kažką dainuoja girtas kunigaikštis, jį apsikabinęs šypsosi valdovas. Prie ledi Levi prieina vienas iš tarnų, kažką tyliai pakužda. Moteris atsistoja, nusilenkia keliems prie to paties stalo sėdėjusiems didikams ir palieka salę. Pilies koridoriais ji seka tamsiai apsirėdžiusį vedlį. Žemyn, pro virtuvę į sandėlius, laukan, šešėliais, slaptais koridoriais, kur nepastebi sargyba. Palikę pilį jie skuba miesto gatvėmis. Prie vieno iš namų sustoja, vyras atrakina duris ir įleidžia moterį vidun. Čia paruošti paprasti lininiai rūbai. Kunigaikštienės oda prie tokių nepratus, bet ji nekreipia dėmesio, nes reikia skubėti, kol pilyje jos nepasigedo. Persivilkusi ji vėl pasileidžia miesto gatvėmis, šį kart už rankos ją veda nusmurgęs vaikyščias ir vis kartoja Mama, paskubėk. Sutikti vėlyvi pakeleiviai nužvelgia keistą porą ir tuoj pat pamiršta, kaip ir kiekvieną kitą minioje matytą veidą. Moteris pasiekia miesto sienas. Vartai dar atviri. Vienas sargybinių tingiai ją nužvelgia, tačiau nesiteikia stabdyti. Ji skuba. Štai arklidės, kur jos turi laukti paruoštas žirgas. Atidaro duris. Vidury aslos guli sudaužytas jaunuolio kūnas, o aplink stovi dideli rūstūs ir barzdoti tipai. Levi gręžiasi bėgti, bet tarpdurį užstoja kitas plėšikas. Ne, tai ne plėšikas, tai tas pats prie vartų buvęs sargybinis, dar spėja pažinti jo veidą moteris, iš kaklo plūstant tirštam šiltam kraujui.

Miki, vaikeli, sapnuok
Stebuklingą karališką puotą.

Ir dar vienas vakaras slenka, ir žmonės į menę renkas. Švelniai griežia muzikantai. Tarnai į stalą neša vyną ir maistą. Šilta ir jauku. Karalius atsistoja ir skelia kalbą apie užgyventą gėrį, darną ir darbą kartu. Tada surimtėja ir primena, kad jų nuolat tyko pavojai, o kaimynai griežia dantim ir pavydi sėkmės. Jie moką didelius pinigus, kad tik palenktų į savo pusę vieną ar kelis sostui artimus žmones, o šie rinktų žinias ir veiktų viduje, kurstytų maištą ir kiršintų kunigaikščius. Karalius tikrai žinąs, kad tarp jų yra vienas valstybės išdavikas, tačiau, skėsteli rankom valdovas, jis negalįs pasakyti, kas persimetė priešų pusėn. Todėl, vypteli, aš nuteisiu jus visus iki vieno. Į salę žengia šarvuoti ir ginkluoti kariai. Kunigaikščiai bando stotis, kyla sąmyšis, bet jis tuoj pat numalšinamas ir po kelių sekundžių visi sėdi ramiai, prie kaklų jausdami metalo šaltį. Duodu paskutinę galimybę susigrąžinti savo garbę, prabyla karalius, prisipažinkite ir jums bus dovanota. Išbalę puotautojai tyli. Kantrus valdovas nusišypso ir nežymiai linkteli. Menę, pilį, miestą, šalį ir ateities pasakas apsemia mirštančių gargaliavimas. Karalius geria vyną, kuris keistai tirštas, šiltas ir lipnus.

Vaikeli, miegok,
Sapnuose tu saugus,
Ir budri karaliaus akis
Tavęs čia nepasieks.

Taip slenka vakaras po vakaro, puota po puotos, kur vis liejasi kraujas ir miršta didikai. Aš klausau išsižiojęs keistos vingiuotos pasakos, kurią sluoksniais man krauna senoji auklė. Jei tėvai išgirstų, ką porina šita pusaklė moteriškė, išmestų ją į tamsą taip, kaip stovi ir užpjudytų šunimis. Bet jie išvykę į vieną tų vakarėlių, rengiamų kilniesiems. Ir aš sapnuoju, kaip jie miršta. O pabudęs išgirstu virtuvėje mamą, duslų iš vonios sklindantį tėvo balsą. Saulė ką tik iškišo nosį virš miesto kaminų. Tėvai ruošiasi į darbus, man tuojau laikas mokyklon, o jaunutė juodaplaukė mano auklė tupi vaizduotės kamputy ir laukia vakaro, kada vėl galės prisėsti šalia

Vaikeli, lai sapnas tave
Pasiglemžia į
Pilį, kur puotą
Rengia karalius.
Apsidairyk, paveiksle
Susitingę veikėjai,
Rankose taurės, veidai,
Šypsniais padabinti,
O ana ten kitas
Vaizdelis iš pasakos,
Kurią seka
Seki
Seku aš.

Lėtai slankioju po salę, kurios baltos sienos padabintos įvairaus dydžio paveikslais. Tie patys piešiniai - pilys ir karalių puotos. Kai kurie skleidžia blausią šviesą, iš kitų liejasi vynas ar kapsi kraujo lašai. Sutinku Levi akis. Gražios, pasigirsta vyriškas balsas. Apsidairau. Nuostabios, ištariu tuštumai. Anapus skamba žadintuvas, ant peties jaučiu švelnią ranką. Pasuku link išėjimo. Prie durų sėdi vyras. Jis žiūri į mane. Jis žiūri į mane sėdintį ir klausia, ką aš veikiąs jo sapne. Sapne?
- Tėti, man baisu.
- Čia nieko nėra.
- Ar tikrai?
- Taip.