Kai subyra tyla

Subyra tyla, kai į stiklą atsimuša vėjas
Ir praeivį palydi užkimęs kaimyno šuva,
Slenka gatvėm sulysę, apiblukę šešėliai,
Susapnuoti sapnai sugrąžina atgal nejučia.
Glaudžiu galvą - ji nuo nuovargio sopa,
Noriu pulti į alkaną glėbį tylos
Ir miegoti be sapno, kol girgždančios durys
Seniai begirdėtus žingsnius atkartos.
Nekaltinu nieko, tik kartais dar skauda,
Kai krešantis kraujas ima plėšyti širdį,
Pažabojai likimą lyg žirgą išeidamas,
Jo  kanopų dundėjimas iki šiol vis dar girdisi.