Aštuonios karalystės. Vilkų mūšis

Vadinasi norite išgirsti apie Vilkų mūšį? Gerai. Bet tai ne pasaka vaikams prieš miegą ir ne sena legenda. Iš to mūšio parsinešiau ne vieną randą.
    Tai laikais buvau klajoklis. Su mokytoja Ginaira keliavau iš vienų žemių į kitas, imdamasis kiekvieno mažo darbelio. Tad kai princas Tarijus paskelbė, kad kiekvienas, galintis pakelti kardą šaukiamas į Vilgardo pilį, iškart patraukėme ten.
        Atsimenu kaip tądien snigo. Dangus buvo mėlynai oranžinis. Pilis, kaip dauguma jūsų žinote, yra ant didžiulio piliakalnio, dalis jos leidžiasi į slėnį. Dabar ten liko tik griuvėsiai. Prieš mūšį ji buvo įspūdinga. Pagrindinis pastatas buvo tarp trijų didžiulių bokštų, pastatytų karaliaus sūnų garbei. Didžiulė aikštė, grįsta akmenimis ir pagalbiniai pastatai buvo apsupti dvigubos sienos. Tad priešam patekti į vidų buvo dvigubai sunkiau. Gaila, kad šis planas neapsaugojo nuo vilkų.
    Kuo labiau artėjome prie pilies, tuo arkliai darėsi neramesni. Galiausiai teko nuo jų nulipti, surinkti viską, ką galėjome nešti ir likusį kelią įveikti pėsčiomis. Kai pasiekėme vartus abu susižvalgėme ir išsitraukėme ginklus.
    Mano kovos stilius žinomas kaip dvigubi ašmenys. Visą gyvenimą naudoju du kardus, nors tai ne vienintelis man žinomas būdas. Ginaira buvo paladinė, kardo ir skydo technikos meistrė. Man buvo sunku suprasti, kaip ji gali būti judri su tokiais sunkiais šarvais.
    Lėtai įžengėme pro pirmuosius vartus. Niekaip nesupratau, kaip vilkai galėjo juos išlauži. Didžiuliai vartai prieš tai buvo atlaikę ne vieną taraną. Judėjome lėtai, stebėdami viską aplinkui. Atsargiai peržengėme apgraužtus sargybinių lavonus. Į nosį vis stipriau veržėsi smalkių ir pūvančių lavonų kvapai. Staiga išgirdome urzgimą. Jis sklido iškart iš trijų pusių. Su Ginaira kartu keliavome pakankamai ilgai, kad be žodžių žinotume kur reikia stovėti ir iš kurios pusės gintis. Surėmę nugaras ėmėme žvalgytis, laukdami iš už griuvėsių išnyrančių vilkų.
    Jų buvo septyni. Pašiaušę keteras ir nulenkę galvas žvėrys išlindo iš šešėlių ir ėmė artintis. Jų alkanos akys blizgėjo o iš nasrų bėgo seilės. Mudu laukėme. Jie buvo alkani. Pernelyg alkani, kad ignoruotų naują grobį. Žinojome, kad puls. Ir jie pajudėjo. Mano kardas susmigo į vieną iš jų ir žvėris pakibo ore. Kitas suinkštė, ašmenims skrodžiant krūtinę ir nusirideno. Girdėjau kaip vilkai atsitrenkia į Ginairos skydą. Vienas šoko link manęs taip netikėtai, kad vos spėjau susmeigti į jį kardus. Baigę susižvalgėme, be žodžių klausdami ar abu sveiki. Žinojome, kad viduje bus daug baisiau. Jei tai būtų buvęs mažas puolimas, Tarijaus tėvas, karalius Gaaniras nebūtų kritęs mūšyje. Vilgardas būtų atlaikęs.
    Vydami lauk baisias mintis patraukėme link antrųjų vartų. Vilkai porą kartų mus puolė mažomis grupelėmis. Atrodo jie nebebuvo ta didžiulė jūros banga, apie kurią kalbėjo pirmieji ištrūkę pasiuntiniai. Kol kas ši kelionė panašėjo į valymo darbą.
      Kai prieš akis atsivėrė vidinė aikštė teko sustoti, kad galėtume suvokti ten esantį chaosą. Kiekvienas aikštės akmuo buvo padengtas lavonais. Vaniros armija garsėjo narsumu, ugninio kardo emblema ne vienam priešui kėlė baimę, tačiau dabar ši didelė galinga armija puvo ant savo namų grindinio. Šen bei ten girdėjosi metalo žvangesys. Keliautojai, tokie kaip mes kovojo už Tarijaus žadėtą auksą. Buvo ir nemažai vilkų vieni puolė atvykėlius, kiti ėdė kažkieno vyrus, sūnus ir brolius. Kai kurie net pešėsi tarpusavyje. Jei ne iki kaulų besismelkiantis mirties kvapas, manyčiau, kad sapnuoju. Iš sutrikimo mane ištraukė Ginairos šūksnis. Vilkų gauja jau šuoliavo link mūsų. Dauguma jų atrodė tokie pat išbadėję kaip tie, kuriuos jau sutikome, tačiau mano dėmesį patraukė didelis baltas žvėris. Nors ir atrodė kaip vilkas jis buvo bent tris kart didesnis. Atrodo ši baisi būtybė vadovavo gaujai ir dabar visu greičiu lėkė į mane. Mėginau atsitraukti, bet mažesni vilkai vis taikėsi man įkasti. Pamenu kaip didžiulis kūnas rėžėsi man į krūtinę. Abu parkritome ir nuslydome grindiniu. Vienas iš kardų sulaikė žvėrį nuo nasrų suleidimo į mane. Nors iš jo galingos krūtinės bėgo kraujas padaras nesitraukė. Urzgė ir klapsėjo iltimis, vis mėgindamas man įkasti. Kairioji mano ranka, ėmė degti iš skausmo. Tas padaras ant jos stovėjo. Žinojau, kad Ginaira padėti negali. Ją buvo apsupę mažesni vilkai. Tačiau kažkas mano viduje tiesiog šaukė „Nepasiduok! “ tad sutelkiau jėgas ir ėmiau stumti ašmenis giliau į žvėries kūną, tikėdamasis, kad jis bent truputi atsitrauks. Mano ranka drebėjo, darėsi vis sunkiau. Jau ėmiau manyti, kad man galas. Staiga žvėries kaukolę persmeigė strėlė. Mačiau jos antgalį styrantį iš vilko akiduobės. Ėmiau stumti didžiulį kūną nuo savęs. Kai jis pagaliau nusirideno ėmiau akimis ieškoti šaulio. Ant sienos pastebėjau penketą lankininkų. Sprendžiant iš didžiulių lankų ir jų šarvų turėjau būti dėkingas Alariečiams. Jų armijoje tarnavo geriausi šauliai visose aštuoniose karalystėse. Įdomu, ką jie veikė taip toli šiaurėje. Vienas iš šaulių linktelėjo man. Atsakiau tuo pačiu. Tuomet puoliau padėti į kampą įspaustai Ginairai. Atrodo paladinė į aną pasaulį jau pasiuntė gerą dešimtį vilkų. Iškirtę likusius grįžome prie baltojo žvėries. Kol aš iš jo kūno traukiau kardą mano mokytoja stebėjo žvėrį nerimo kupinomis akimis. Abu žinojome, kad be galingos magijos čia neapseita. Vadinasi anksčiau ar vėliau turėsime kautis ir su tuo, kas sutvėrė šį košmarą. Galėjome tik spėlioti, kokias dar bjaurybes galėjo atsivesti Vilgardo priešas.
    Pakeliui žudydami vilkus lėtai judėjome link pilies. Visi kariai ten traukė. Kiekvienas norėjo gauti ypatingą premiją ir žinoma šlovę, kaip atkeršijęs už Vilgardo žlugimą. Tarijus žadėjo tris tūkstančius auksinių tam, kuris nudės priešų vadą. Tik įtariu galvoje jis turėjo pagrindinį vilką, ne burtininką.  Už tris tūkstančius galėjai pasistatyti dvarą, išsipirkti žemes, nusisamdyti karių. Galėjai išpildyti beveik bet kokią svajonę. Nenuostabu, kad karžygiai iš visų karalysčių susirinko čia. Netoli pilies vartų susidūrėme su grupele Delvirų. Šie kariai garsėjo kaip barbarai ir buvo priešiškai nusiteikę visų kitų karalysčių atžvilgiu. Nuo puolimo ir plėšikavimų juos sulaikė tik prieš tris šimtmečius pasirašyta sutartis. Tad visai nenustebau vietoj pasveikinimo gavęs į krutinę nukreiptą kirvį.
- Ką po velnių čia daro bailys Anterietis? – suriaumojo gerokai už mane didesnis barbaras. Jie negalėjo suprasti mūsų kovos technikos. Mes garsėjame greičiu ir išmone vietoj tiesioginės jėgos ir Delvirai tai laiko baime.
- Tą patį, ką ir laukiniai Delvirai, - atkirtau, mėgindamas praeiti. Milžinas šoko link manęs, bet sustojo jo gerklę palietus Ginairos ašmenims. Dar vienas jiems nesuprantamas dalykas – kovojanti moteris.
- Pragaro boba. – sumurmėjo barbaras ir nusispjovė. Tuomet, lydimas keleto išsiviepusių draugų nuėjo į pilį. Suteikę jiems šiek tiek erdvės ten pasukome ir mes, palikdami kiemo valymą Alariečių šauliams.
    Pilies koridoriuose buvo tamsu. Teko neštis deglą, kad kas keletą žingsnių neužkliūtume už lavonų. Čia su vilkais kautis buvo daug lengviau. Siauri koridoriai ribojo jų judėjimą ir leido patogiau gintis. Tačiau nuolatiniai susirėmimai mus vargino ir dar net nepasiekę antrojo aukšto sunkiai alsavome. Tačiau žodžio pasiduoti nežinojau nei aš nei Ginaira, tad truputi pailsėję traukėme toliau.
  Kopiant laiptais mus užpuolė didelė gauja, vedama baltojo žvėries. Prastesnės vietos kovai būti negalėjo, tad kaip galėdami greičiau ėmėme trauktis atgal. Šį kartą baltasis žvėris taikiniu pasirinko mano mokytoją. Jis pašoko į orą, mėgindamas ją parblokšti. Paladinė stipriau suėmė skydą ir iškėlė, norėdama jį atremti. Staiga kažkas didelio ir tamsaus rėžėsi į ją iš šono ir abu nusirideno koridoriumi. Nespėjau pamatyti kas tai, nes mane taikėsi suėsti krūva vilkų. Baltasis žvėris nebesugebėjo sustoti viduryje šuolio ir jo masyvus kūnas trenkėsi į pilies sieną. Žvėris sustaugė ir bandė atsistoti. Staiga tas, kas patrenkė Ginairą į žvėrį paleido kirvį. Šis įsmigo į padaro šoną. Delviras? Mano spėjimas pasitvirtino kai šalia manęs stojo pora barbarų ir ėmė skersti vilkus. Kartu gaują sunaikinome per porą minučių. Baigęs iškart patraukiau prie mokytojos, kuri karštai ginčijosi su anksčiau mūsų sutiktu Delviru.
- Kas tavęs prašė? Bučiau jį atlaikiusi. – akimis žaibavo paladinė.
- Kad tave griausmas. Bent padėkotum, prakeikta boba. – dudeno šis.
Ginairos ašmenys vėl sustojo prie vyro kaklo.
- Dar kartą pavadinsi boba, paskersiu kaip šunį, barbare.
- Vardan Dievų, ar nesiliausite. – atsidusau. – Lyg neužtektų vilkų ir burtininko tai dar patys vieni kitus išpjaukim.
Barbaras krūptelėjo išgirdęs apie burtininką. Visko, kas susiję su magija jie velniškai bijojo ir neigė. Tai nesiderino su jų drąsa ir tiesmukiškumu.
- Iš kur ištraukei, kad čia valkiojasi prakeiktas burtininkas? – išlemeno.
Parodžiau pirštu į negyvą baltąjį žvėrį.
- Tu anksčiau tokių matei?
Barbaras papurtė galvą. Staiga įsikišo vienas iš jo vyrų.
- Vade, reikia jiems parodyt tą žvėrį iš pagrindinės salės. Tas turbūt irgi užburtas.
- Tai ne, nuo gero maisto užaugo, - burbtelėjo milžinas, pagaliau sau pripažinęs taip bijotą faktą ir patraukė laiptais į viršų. Nieko nesuprasdami nusekėme iš paskos.
    Vienos iš antrojo aukšto durų vedė į pagrindinės salės balkoną. Kai jas atidarėme Delviras parodė, kad būtume tylūs ir atsargiai pasiekė turėklą. Buvo keista matyti jį tokį atsargų. Kai pasekėme jo pavyzdžiu milžinas ženklais parodė pažiūrėti žemyn.
    Didesnės šlykštynės nesu matęs gyvenime. Tai, kas kažkada gal ir buvo vilkas dabar atrodė lyg prakeiktas vaikštantis namas. Didžiulis jo snukis buvo pilnas delno dydžio dantų, akys išsprogusios ir pasruvę krauju. Pečiai ir krūtinė siaubingai išsipūtę. Matėsi gyslos ir kaip tvinkčiojo kiekvienas peraugęs raumuo. Šen bei ten styrojo didžiuliai kailio kuokštai. Dabar supratau, kas galėjo išgriauti vartus. Dabar padaras tingiai vaikščiojo po salę, mindžiodamas lavonus.
Delviras nužvelgė mane.
- Na, karo genijau. Kaip siūlai nudėt šitą bjaurastį? – sušnibždėjo. Tai buvo geriausias pagalbos prašymas, kurį šis karys galėjo išspausti.
- Dar mąstau. – Atsakiau. – Gerai, kad jūs jo nepuolėt iškart.
Barbaras nuleido akis.
- Puolėm. Bet vos įžengėm į salę ta bjaurastis griebė ir suėdė vieną mano vyrų, lyg šis būtų užkandis. Teko... trauktis. Šito padaro tiesiai ir dvi dešimtys karių nepaimtų.
- Tikra tiesa, - sutiko Ginaira, žvelgdama į mane vilties kupinomis akimis. Atrodo nei vienam neatėjo į galvą, kad nors ir esu Anterietis man tebuvo dvidešimt žiemų. Juk karo žinios mums neateina gimstant, o mokslų aš... nebaigiau. Žodžiu aštuoni patyrę kariai dabar dėjo viltis į klajojantį vaikį. Jausdamas spaudimą ėmiau dairytis po salę, ieškodamas, ką galime panaudoti. Man ramybės nedavė faktas, kad salėje nėra to, kuris šį monstrą sukūrė. Juk turi jis būti pilyje, kitaip magija imtų blėsti. Bet dabar reikėjo galvoti apie kitą problemą. Atrodo monstras mus užuodė ir ėmė artintis link balkono. Mėgino mūsų siekti, bet masyvus jo kūnas ir didžiulis svoris neleido atsistoti ant užpakalinių kojų. Balkonas jam buvo nepasiekiamas. Jei pilies sargybiniai būtų puolę jį ne tiesiogiai, o traukęsi aukščiau turbūt būtų laimėję. Pakankamas skaičius strėlių turėtų paveikti šį padarą. Strėlės! Nurodžiau grupei trauktis atgal už durų. Deja ten mūsų laukė grupelė alkanų vilkų. Žinoma devyni vilkai prieš devynis karius ne taip baisu, kaip prieš du, tad greitai juos išguldėme. Atsisukau į barbarus.
- Likit čia. Išvalykit koridorių. Stebėkit padarą. Jei mėgins išeit iš salės bėkit prie turėklų ir viliokit atgal. Nieku gyvu nelipkit žemyn.
Susitvarkęs su mintimi, kad įsakinėja bailių rasės vaikas barbaras linktelėjo.
- O jūs ką darysit?
- Atvesim pagalbą. – atsakiau traukdamas atgal į kiemą.  Ginaira neklausinėdama sekė iš paskos.
      Kiemą pasiekėme sunkiai. Atrodo vilkų buvo pilna kiekvienoje patalpoje ir kaskart išvalius koridorių atsirasdavo kitų. Nenuostabu, juk kambariuose grobį jie jau suėdė, o koridorius kvepėjo nauja mėsa. Vos išėjęs pro pilies vartus ėmiau dairytis. Tikėjausi, kad vilkai dar nebus suėdę dalies mano plano. Ir neapsirikau. Alariečiai vis dar kovėsi ant sienos. Atrodo vilkai rado kelią link jų ir dabar šauliai buvo įspausti į kampą. Nėriau prie per stebuklą nesulūžusių kopėčių. Girdėjau kaip paskui mane pasileido vilkai. Norėjau atsisukti ir juos nukauti, bet Ginairos balsas privertė mane judėti toliau.
- Bėk. Aš sutvarkysiu tuos blusius.
Jau lipdamas kopėčiomis  išgirdau kaip surėkė vienas iš šaulių. Atrodo vilkas jam į kando. Keikdamasis pasiekiau viršų ir lyg kulka nėriau link vilkų. Šioje kovoje nebuvo strategijos ar išmonės. Pjoviau juos vieną po kito, beveik nežiūrėdamas kur kertu. Per daugybę treniruočių išlavintas kūnas tarsi dirbo pats. Man nereikėjo galvoti kaip ir ką blokuoti ar kur pasisukti. Tenorėjau kuo greičiau patraukti juos nuo šaulių. Kai kova pagaliau baigėsi pažvelgiau į lankininkus. Visi išskyrus vieną nelaimėlį atrodė daugmaž sveiki, tiesiog išsekę. Nėriau atgal prie sienos krašto, pažiūrėti kaip Ginaira. Mokytoja sėdėjo ant kopėčių laiptelio ir sunkiai alsavo. Nuo jos kardo varvėjo kraujas, skydas buvo nenusakomos spalvos. Pajutusi mano žvilgsnį moteris pakėlė galvą ir šyptelėjo.
- Juk sakiau! - riktelėjo.
- Kodėl grįžai? – su ryškiu rytietišku akcentu paklausė vienas iš šaulių. Kiti tvarstė sužalotą draugą. – Juk jau pasiekei pilį.
- Ten viduj yra labai labai peraugęs vilkas. Nesusitvarkom. Atėjau prašyt pagalbos.
- Baltieji žvėrys nėra tokie baisūs, - burbtelėjo vienas iš gydančiųjų. Turbūt jis nušovė tą, kuris puolė mane anksčiau.
Papurčiau galvą.
- Lyginant su anuo baltieji tokie pat baisūs, kaip trikojai kiemsargiai. Jis net ant keturių panašus į namą. Ryja žmones vienu kąsniu.
- Tuomet kažin ar mūsų strėlės galės jį užmušti, klajokli, - atsiduso vadas. – Net ir mes turime ribas.
- Tiesą sakant nesitikiu, kad jį paties strėlė, - atsakiau. - Man reikia, kad jį užimtumėte, kol grupė Delvirų artinsis iš kitos pusės. Salės balkonų ta bjaurastis nepasiekia. Net jei viena strėlė jo neužmuš, pakankamas jų skaičius sužalos ir susilpnins žvėrį, o puolimai iš kelių pusių nuvarys jį nuo kojų.
Lankininkų vadas kurį laiką mąstė.
- Tu tuo tikras, Antarieti? – paklausė.
Sunkus atodūsis išsiveržė iš mano krūtinės.
- Ne, bet tai geriau, nei nedaryti nieko. Daug kas gali išvalyti pilį, bet tam bjaurybei nudėti prireiks geriausiųjų.
- Nemeilikauk, - šyptelėjo šaulys. Pasididžiavimas buvo jų šalies silpnybė. – Mes eisime su tavimi.              Eidami atgal link pilies pakeliui rinkome visas nesulūžusias strėles. Nežinojome kiek jų gali prireikti. Keletą kartų atrėmėme vilkus. Šauliai nesikišo, saugojo kiekvieną strėlę. Mano ir Ginairos kūnus dengė vis nauji įbrėžimai, tačiau mes nesustojome. Per kraują ir prakaitą užkopėme laiptais aukštyn. Šauliai ratu apėjo kritusį baltąjį žvėrį. Jie puikiai suprato, kad šis padaras buvo silpnas tik per atstumą. Antrajame aukšte radome barbarus, baigiančius išpjauti eilinę vilkų grupę. Sprendžiant iš puslankio kruvinų kailių aplink balkono duris jie nenuobodžiavo. Vadas nužvelgė kiekvieną iš mūsų.
- Ir čia ta didžioji pagalba? Penki lankininkai?
- Jūsų irgi ne ką daugiau. – atkirto šaulys.
- Tylos. – Ginaira galėjo suvaldyti ir laukinių buivolų bandą.
Visi vėl patraukėme prie turėklų. Pamatę žvėrį šauliai išpūtė akis. Dabar jie suprato, kad baltieji žvėrys visai maža problemėlė.
- Na ir bjaurus, - burbtelėjo vienas iš jų.
- Visai kaip tavo motina, - leptelėjo vienas iš barbarų. Nespėjus kitiem sureaguoti lankininkas šoko prie barbaro ir sugriebęs už atlapų tėškė šį į statulą, pritvirtintą prie turėklo. Šių statulų buvo dvylika. Visos išstatytos lanku. Kiekviena iš jų vaizdavo buvusį valdovą. Penketo metrų aukščio puošmena sujudėjo ir ėmė svyruoti.
- Liaukitės, - sušnypštė barbarų vadas. – Gal norit, kad nukristų?
- Aš noriu, - atsakiau. – tik ne dabar. – Visi sužiuro į mane. Šyptelėjau. – Tu didžiulis karys, Delvire, - kreipiausi į vadą. – Sakyk, ar tave gali įveikti maži dalykai? Sakykim gnomai, ar kiti juosmens nesiekiantys padarai?
- Žinoma ne. – atkirto šis, įsižeidęs, kad kažkas abejoja jo galia.
- O jei gautum per galvą kažkuo dideliu ir sunkiu? Sakykim didžiuliu akmeniu. Ar parkristum?
Karys jau žiojosi prieštarauti, bet tada susimąstė. Jis nebuvo kvailas. Galiausiai linktelėjo sukandęs dantis.
- Vadinasi, kad ir koks didelis būtų priešas, jį galima patiesti jei voši per galvą pakankamai dideliu ir sunkiu daiktu. – apibendrinau. – Pavyzdžiui penketo metrų aukščio akmens luitu.
- Sakyk, ko tau reikia iš mūsų. – atsiduso barbaras.
- Man reikia, kad tavo vyrai darytų ką ir kada sakau.
Vienas iš barbarų žiojosi atsikirsti, bet gavo smūgį per pakaušį nuo vado.
- Tylėk ir paklusk jam. Vaikas žino, kaip atkeršyt už Signardą. Ar nori jam trukdyt?
Karys susigėdo ir nuleido akis. Jis juk matė, kaip ta bjaurastis suėdė jo bendražygį.
- Lankininkai strėlėmis atkreips siaubūno dėmesį, privilios jį po statulomis. Pagal mano komandą Delvirai nuvers ant jo statulas.
- Bet jei padaras žiūrės į viršus jis pastebės krentančius luitus, - paprieštaravo lankininkų vadas.
- Aš galiu nusileisti į apačią ir priversti jį žiūrėt į mane. – atsiliepė barbaras. – Stumdyt akmenis mano vyrai moka ir vieni.
- Tave suės. – susirūpino vienas iš jo karių.
- Nė velnio, - šyptelėjo vadas. – Tas bjaurybė nematys manęs įeinančio, jei lankininkai tuo metu jį užims. O tada aš slapstysiuos už kolonų, kol ta bjaurybė atsistos kur reikia. Tarp kolonų jis manęs nesuės.
Nejučia ėmėme krizenti. Barbaras pakėlė antakį.
- Kas jums yra? Ko žvengiat kaip kvailiai?
- Delviras katik pareiškė, kad slapstysis, - atsakė šaulys. – Turbūt pasauliui galas ateina.
- Kad jus perkūnas trenktų! - nusispjovė barbaras. – Aš noriu to bjaurybės negyvo, kad ir kiek tai kainuotų. Tai padėsit ar ne?
- Aš eisiu su tavim. Sekiot du jam bus sunkiau nei vieną, - pareiškė Ginaira. Jau žiojausi prieštarauti, bet mokytoja uždėjo ranką man ant peties. – Pats puikiai žinai, kad čia būsiu bevertė. O ten galiu padėt. Žinau, bijai mano žūties, bet kario kelias yra būtent toks. Galima žūti kasdien.
Sunkiai atsidusau.
- Tebūnie. Ginaira ir..., nutilau nežinodamas kaip kreiptis į barbarą.
- Darosas, - atsakė šis. – Narėjo sūnus.
Linktelėjau.
- Jūs leiskitės žemyn ir laukit prie durų, kol mes atviliosim tą bjaurastį čia, tada iškart bėkit už kolonų. Mes judėsim nuo vakarų pusės ir versim vieną koloną po kitos. Nežinau kiek jų prireiks, kol jį patiesim. Net jei jis parkris, nemėginkit užmušt jo iš arti. Gali pagriebt, nebent būtų be sąmonės. Šauliai stovės abipus statulos ir vilios padarą. Neikit perarti. Nelyskit į salę. Tarpai tarp kolonų maži, jis visas tarp jų netilps.
    Visi linktelėjo ir užėmė savo vietas. Stebėjau kaip tolsta Darosas ir Ginaira. Šauliai ir barbarai pasimeldė dievams, prašydami sėkmės ir stiprybės.
        Aš įsitaisiau taip, kad matyčiau duris, padarą ir balkone esančią grupę. Barbarai stovėjo prie statulos apsiginklavę iš nuolaužų rastomis lazdomis. Šauliai ruošėsi šaudyti. Liko tik sulaukti ženklo prie durų. Visi slapta tikėjomės, kad jų nesustabdys po koridorius besibastantys vilkai. Ėjo minutės. Aš vis labiau nervinausi ir abejojau savo planu. O jei statulos jo nepaveiks? Jei mano bendražygiai nespės pasislėpti? Jei jis nereaguos į strėles? Na kur gi jie taip ilgai?
    Staiga mano žvilgsnis užkliuvo už šviesos blyksnio. Saulė atsispindėjo nuo kirvio. Nors ir sunkiai alsuojantys Darosas ir Ginaira klūpėjo prie durų, laukdami šanso įsmukti. Susižvalgiau su lankininkais ir linktelėjau. Penketas strėlių nuskriejo monstro link ir susmigo į keterą. Nors žvėris neabejotinai atkreipė dėmesį atrodo didelės žalos jam tai nepadarė. Vadinasi strėles teks pataupyti vaikymui. Vėl žvilgtelėjau į lankininkų vadą ir parodžiau vieną pirštą. Daug patyręs karys mane suprato. Po poros šūvių žvėris pagaliau pasiekė norimą vietą ir ėmė riaumoti ant balkono. Tuomet daviau ženklą paladinei ir barbarui. Šie kaip galėdami tyliau nėrė link kolonų. Padaras juos pastebėjo, bet vienas iš barbarų ėmė laidyti akmenis jam į galvą. Kvaila, įžūlu, bet suveikė. Nubėgau į kitą balkono pusę, kad matyčiau kolonas. Padaras kol kas domėjosi nuo balkono skraidančiais akmenimis. Atsistojau ir daviau ženklą versti statulą. Jį matė abi grupės. Darosas išlindo iš už kolonos ir ėmė keikti padarą tokiais žodžiais, nuo kurių ne vienam užkaistų ausys. Padaras pažvelgė žemyn ir ėmė jį gaudyti, mosuodamas milžiniška letena tarp dviejų kolonų. Staiga jis sustugo, į koją įsmigus Ginairos kardui ir atkreipė dėmesį i ją. Moteris atsitraukė. Tuo metu pasigirdo traškesys ir lydima krūvos mažesnių akmenų statula krito žemyn. Monstras pakelė galvą ir bandė trauktis. Statula užkabino jo dešinį šoną ir privertė staugti. Nors ir nepataikėm bent jau sužinojom, kad jis pažeidžiamas. Šlubčiodamas monstras atsitraukė ir ėmė urgzti ant balkono. Daviau ženklą persigrupuoti prie kitos statulos. Šauliai vėl paleido porą strėlių, bet šį kartą žvėris laikėsi atstumo. Jis pritūpė ir urzgė, bet link balkono nėjo. Po velnių. Jis netgi ėjo atgal. Staiga švilptelėjau barbarams ir parodęs du pirštus daviau ženklą atbėgti pas mane. Dauguma statulų vos laikėsi, tikėjaus, kad ta, kuri buvo už monstro taip pat. Dabar jis bijojo vakarinės pusės, bet kartu visai nekreipė dėmesio į rytinę. Beveik keturiomis barbarai atbėgo pas mane. Parodžiau, ko iš jų noriu. Atrodo jie mano vadovavimą priėmė rimtai. Visi trys ėmėme stumti statulą. Supratęs ką darau, šaulių vadas liepė vyras stumti žvėrį atgal. Su kiekviena taiklia strėle ar akmeniu jis po truputi traukėsi į kitą salės pusę. Statula buvo velniškai sunki. Mūsų kojos slydo ant griuvėsių ir dulkių, bet mes nesitraukėme. Visi esantys salėje nekentė šio padaro ir norėjo jo negyvo. Mes buvome bendro priešo priešai. Keturių karalysčių kariai dirbantys kartu, kad apgintų penktąją. Ne todėl, kad beprotiškai mylėtume Vanirą, kuriame stovėjo Vilgardas. Kiekvienas iš mūsų mintyse matė vaizdus, pasakojančius, ką toks blogis galėtų padaryti mūsų namams. Aštuonios karalystės egzistavo kartu nuo neatmenamų laikų ir iš vienos laisvai galėjai patekti į kitą. O šis blogis dabar buvo beveik pačiame centre, grasindamas viskam, ką mylėjome. Statula pajudėjo ir krito tiesiai ant monstro nugaros. Šis susmuko staugdamas iš skausmo. Darosas norėjo pulti žvėrį, bet kelią užstojo Ginairos skydas. Ji papurtė galvą ir karys nenoromis atsitraukė. Žvėris, nors ir sužeistas vėl bandė stotis. Kasė žemę priekinėmis letenomis. Atrodo sužeidėm stuburą, nes užpakalinės kojos vilkosi žeme. Bet džiaugsmą kartino faktas, kad dabar jis vengė abiejų pusių. Visų akys vėl susmigo į mane.
-Vykit jį į vidurį! - riktelėjau.
Buvo gražu stebėti kaip greitai visi rado savo vietas. Šauliai pasiskirstė į dvi grupes ir stojo balkono kampuose. Barbarai pasiruošė stumti viena iš vieną iš vidurinių statulų. Prasidėjo šaudymas. Žvėris traukėsi atbulas lėtai ir nenoriai. Staiga pamačiau kaip Darosas ir Ginaira bėga prie žvėries uodegos. Jų ginklai susmigo į didžiulį kūną, bet žvėris neatsisuko. Atrodo jis visiškai nejautė užpakalinės dalies. Kurį laiką nesupratau, kam karžygiai vargsta jį smaigstydami ir kapodami, jei jis nekreipia dėmesio, tuomet pamačiau vis didėjančią kraujo balą Jie bandė susilpninti monstrą. Staiga jis juos pastebėjo. Greitu judesiu žvėries galva nėrė link Daroso. Karys šoko atgal, tačiau milžiniški nasrai užkabino jo koją. Monstras taikėsi griebti vėl, bet atsitrenkė I Ginairos skydą. Moteris gynė barbarą rizikuodama gyvybe. Tuomet žvėris sustugo. Ten, kur buvo jo kairioji akis dabar styrojo strėlė. Pusaklis padaras ėmė blaškytis, staugdamas širdį draskančiu balsu. Monstras ar ne jis buvo gyvūnas. Suluošintas, sutrikęs, baigiantis nukraujuoti. Jis nebuvo kaltas, kad kažkas jį pavertė ginklu. Jis bijojo. Ginaira čiupo Darosą ir kuo skubiau nutempė už kolonų, o lankininkai vėl ėmė šaudyti į žvėrį. Šis vis traukėsi, kol pateko po statula. Ginaira ėmė jį gąsdinti. Dabar jis nebebuvo siaubo objektas. Jis buvo žvėris, kurį privalėjome pribaigti, išlaisvindami iš kančių. Ėmėme stumti statulą. Ši sutraškėjo ir nukrito, visiškai prispausdama žvėrį. Šis sukniubo, tuomet pamėgino stotis. Teturėdamas vieną nesulaužytą leteną jis kasė žemę, sunkiai alsuodamas ir žvalgydamasis vienintele akimi. Davęs ženklą laukti išsitraukiau kardus ir nušokau žemyn, tiesiai ant bejėgio padaro nugaros. Jis mums nebekėlė pavojaus, bet šitaip palikti jo nebegalėjau. Atsidusęs iškėliau kardą virš žvėries galvos. Jis pažvelgė į mane. Jis verkė. Nemėgino pačiupti ar suėsti. Nejudino galvos. Jis tenorėjo, kad viskas baigtųsi.
Staiga mano rankos sustingo ore. Negalėjau jų pajudinti.
- Palik jį ramybėje, - išgirdau nuo sosto sklindantį moters balsą.
Atsisukęs pamačiau vieną gražiausių regėtų moterų. Ilgi kaštoniniai jos plaukai bangomis krito ant raudonu apsiaustu dengtų pečių. Po juo matėsi juodais ornamentais išsiuvinėta balta suknelė. Iškeltą ranką puošė plačios apyrankės. Jei reiktų spėti prigimtį sakyčiau, kad ji Vanilė. Moters akys švytėjo lyg auksas. Ji buvo burtininkė.
- Leisk jį pribaigti. – tariau. – Nebėra prasmės versti jo kentėti.
- Aš jo ir nekankinau, - atkirto ji ir mano rankas persmelkė skausmas.
- Na taip, - atsakiau sukandęs dantis. – Visi pasaulio vilkai trokšta tapti didžiuliais monstrais, vos telpančiais išsigimusiame kūne, kurie yra skirti žudyti.
- Neaiškink man, ką daryti su mano augintiniais! - sušuko moteris, spausdama mano rankas.
      Staiga pro pat mano galvą praskrido kirvis. Jis buvo taip arti, kad jaučiau nuo ginklo sklindantį vėją. Sukdamasis kirvis nuskriejo prie burtininkės ir įsmigo į krūtinę. Ji buvo taip susitelkusi į mane, kad nespėjo blokuoti atskrendančios grėsmės. Moteris krito atbula.
- Čia tau už Signardą, bjaurybe! - riktelėjo vos sėdintis Darosas.
    Staigiai paleistos mano rankos krito žemyn. Kardas įsmigo į didžiulio vilko kaukolę. Giliai atsidusęs priklaupiau ir sustūmiau ašmenis giliau. Mačiau, kaip gęsta gyvybė. Staiga padaras ėmė keistis, trauktis. Išsigandęs nušokau nuo jo. Padaras vis traukėsi, kol tarp akmenų kraujyje teliko apskuręs rusvas vilkas persmeigta galva ir akimi.
      Šauliai ir barbarai vienas po kito leidosi žemyn. Šen bei ten girdėjosi vilkų staugimas. Išlaisvinti nuo užkeikimo žvėrys nežinojo kur dėtis.
Priėjau prie Daroso. Ginaira jau tvarstė kraujuojančią jo koją.
- Vos man galvos nenunešei, - pranešiau.
- Bet gi nenunešiau. Ir dar tą velnio bobą nudėjau.
Ginaira stipriai suveržė tvarstį.
- Au! Už ką? Gi ne tave išvadinau. – suriko karys.
- Tai aš jau ne boba? – pakėlė antakį paladinė.
- Aišku, kad ne. Tu karžygė.
Visi ėmėme juoktis. Darosas atsisuko į vieną iš savo karių.
- Atnešk kirvį. Be jo jaučiuos...
- Nuogas? – pasufleravo Ginaira ir barbaras stipriai išraudo.
Karys padarė kaip lieptas. Atnešęs kirvį įteikė vadui.
- O ragana kaip? – paklausė šis. – Gal derėtų galvą pasiimt.
- Boba dingo, vade. – truktelėjo pečiais šis. - Kraujas yra, kirvis buvo, o va raganos ne.
- Kad ją kur trenksmas, - nusikeikė karys. – Pabėgo nelaboji.
- Dabar tai nesvarbu, barbare. – pareiškė lankininkų vadas. – Atkovojome Vilgardą. Tegu sau bėga į tą skylę iš kurios atsivilko.
- O jei puls vėl? – paklausė paladinė, padėdama Darosui atsistoti.
- Žinosim ko tikėtis, - atsakiau. – Galėsim pasiruošt.
- Jei tik ji nenudvės savo irštvoj, - burbtelėjo barbaras. – Nedaug kas išgyvena mano kirvį.
- Nedaug kas ir vilkus į monstrus verčia. – atkirto šaulių vadas.
- Generole Galahanai, netemdykit pergalės džiaugsmo. Visi pernelyg nuvargę, kad jaudintumėmės dėl rytojaus. – atsiliepė sužeistas šaulys.
- Kad mane velniai nujotų! - sušuko Darosas. – Tu generolas Galahanas? Garsiausias lankininkas aštuoniose karalystėse? Mėnulis mato, man garbė su tavimi kautis.
Šiek tiek sumišęs Alarietis nusilenkė.
- Man garbė savo akimis pamatyti Delvirų drąsą ir jėgą, Darosai. Minėsiu tave geru žodžiu savo žmonėms. Minėsiu jus visus.
    Staiga visi sužiuro į mane. Nesuprasdamas, ko jie nori ėmiau žvalgytis, jausdamas, kaip kaista ausys.
- Čia Kyjanas. – tarė Ginaira. – Klajoklis Kyjanas.
      Na o po to visi palikome pilį drauge. Keliavome kartu iki Evardo pilies. Tarijus mus visus apdovanojo. Norėjome tris tūkstančius auksinių paskirti Darosui, nes jo kirvis sudavė lemtingą smūgį, tačiau barbaras ėmė visiems grasinti griausmais ir liepė padalinti po lygiai. Pasak jo kiekvienas iš mūsų vienodai prisidėjome prie pergalės. Pailsėjom kelias dienas, tuomet išvykome kiekvienas savais keliais. Mes su Ginaira patraukėme link Sirenų jūros, Galahano būrys link gimtojo miesto Nemėjos. Darosas žadėjo grįžti į kalnus. Žinoma tai nebuvo vienintelis kartas, kai kovojome šalia vieni kitų, tačiau palikime šias istorijas kitiems žiemos vakarams. Ragana? Taip ir nesužinojom kas ji. Kalbama, kad ją slapta pagimdė viena iš Gaaniro meilužių ir jis išsiuntė moterį su kūdikių į miškus. Ten moteris augino mergaitę kerštui. Kiti sako esą ją atstūmęs Tarijus. Dar kiti mano, kad ji yra Gaaniro tėvo, Kaniro žmona. Esą ji jau senai domėjosi magija. Daug kas mano, kad ji nusižudė iššokusi iš bokšto, kiti, kad įgavo galių ir pasitraukė į miškus. Bet tikros tiesos nežino niekas. Gali būti, kad niekada nesužinos...