Pūga

Naktis
tokia pūga,
kad rodos žemė ir dangus
apsikabinę, susilieję
siautulingą tango šoka,
ištaško sniego geliančius blyksnius
ir paaukoja šėlsmo aistrai visą protą,
sudrasko balto rūbo likučius,
paleidžia pavėjui...
nereikia nieko, tegul skrenda
jei buvo pėdos kažkieno – nebus,
tegul jau niekas kelio į namus nebeatranda.
Naktis
tokia pūga,
prie šalto lango stiklo priglundi,
klausaisi, kaip ji šėlsta
ten laukuose ir tavo širdyje,
daugėja vėjo, sniego ir abejingumo,
žinai kad buvo pėdos, buvo takas, gal net kelias,
bet žemė ir dangus kol šėlo,
tiksėjo laikrodžiai, atėjo dienos ir praėjo
beveik nebejauti to jausmo, kad pavasaris ateis,
guliesi ant baltos paklodės, užsimerki ir tiesiog žinai -
ramiai miegosi amžinu žiemos miegu,
nes  šokį savo tu senai sušokai,
jausmus lyg geliančius blyksnius išdalinai.