tai apie traukinius ir tolimųjų kelionių dvasią
kai pakelės žibintai pameta skaičių
po čiužiniais savo mantą sėdi užkasę
pakeleiviai - jų lūpos ragavo raidžių
kokių net slapčiausiuos sapnuos nesi regėjęs
ir vardai tau suskamba taip nedarniai
kaip lietus kurs gydydamas rugsėjį
užlaižo tarsi šuva po šeimyninio barnio -
negyvai - rugsėjis ištiesęs kojas
tarsi miegotų bet štai privažiavus stotį
jis vis dar prislėgęs gultą ir nekvėpuoja
ką gi - apuostyti o tada aploti