Pamąstymai apie pasaulio žemėlapio ašį

Pakrantėje žemuogė veidą atsuka į saulę, vyšnios pirštų galai šakoje ruduoja, rožė skleidžia daugiasluoksnį apdarą patraukdama akį  savo grožiu, dagys ir tas iškelia savo violetinį plaukų kuokštelį. Drugelių sparnų pasaulis džiugina akį ir sielą. Miške apie kelmą raitosi gyvatė palikdama savo kailio išnarą.
          Žuvėdra puldama žuvį leidžiasi iki vandens veidrodžio, kad pamatytų save aukos akyse.
          Aborigenas įsivaizduoja, jog pasulio žemėlapio ašis eina per jo buveinę. Jis tampa viešpačiu kitų atžvilgiu. Tokį sumanymą kartą pareiškė Antonas Čechovas, kad jo Vyšnių sodą  kerta pasaulio žemėlapio ašis ir dėl to jis tapo matomas visame Euroazijos kontinente. Santa Klauso ir Kengūros žemynai atsidūrė salose. Santa Klausas nenusileido ir tvirtino, kad tik per jo kontinentą eiana tokia ašis, o Antano Čechovo sodas tapo tik sala.
          Įvaizdžio formavimui pasaulio žemėlapyje labai svarbu sugebėti laiku atsrasti prie ašinės linijos. Čia tarsi neapčiuopiamai besipliačianti Visata to konkurencinio variklio pažangoje tikisi pergalės tik viena pusė, kuri žengia šūkiu: “Tau Dieve dangus, o man visas pasaulis“. Šioje įkaitintos trinties atmosferoje gali likti tik dangus su sielomis, o Žemė pasidengtų Dakaro smėliu. Pažangos sodą puoselėjančios galvos ir rankos matomumo slinkties linijos projekciją išlaiko pusiausvyroje. Suprasdamos, jog Žmogaus misija apskritai yra pratęsti savo giminę aptiktuose Visatos objektuose. Tenai tapęs aborigenu gyvens ir dauginsis.