Saldus gyvenimas. Kepenys

Dar laikau giliai stalčiuje, po visais rakandais didelį metalinį šaukštą, kuriuo kabindavai mano kepenis. Žiemą, kiekvieną apniukusią naktį, atėjus vidurnakčiui, išrišdavai man plaukus supintus į storą varinę kasą, lėtai plonais ilgais pirštais nurengdavai nuogai, paimdavai mane švelniai ant rankų ir išnešdavai į vidurį kiemo. Lipant mediniais laiptais žemyn jie girgždėdavo. Paguldydavai ant balto, katik iškritusio sniego, išsitraukdavai aštrų lyg peilis žvilgsnį ir prapjaudavai man pilvą, tuomet šaltais pirštais praplėsdavai įpjovimą ir iš užančio ištraukęs šaukštą kabindavai mano kepenis lyg medų..
  Niekada tau nesipriešinau, net nebuvo kilusi tokia mintis. Man nesukrutėdavo nė vienas antakio plaukelis, nei iš skausmo, nei iš nuostabos ar šalčio. Aš tau nieko nejaučiau - gal tik gailestį. Nebesu tikra.

  Nuobodžiai, su abejingumu stebėdavau šią procedūrą, dažnai akis su apšarmojusiomis aukso spalvos blakstienomis užversdavau į viršų ir stebėdavau juodus debesis. Visada žinojau ir jaučiau, kad ten virš jų, kuo ramiausiai sau šviečia žvaigždės ir balkšvas mėnulis. Visada žinojau, bet kur kas dažniau stebėdavau snaiges, kurios lyg bitės dūgsdavo aplink, arba vėjo draskomas šakas. Kelios jų su stipriu vėjo gūsiu įlėkė man į pilvą. Iki šiol ten gyvena. Tokiomis pačiomis apniukusiomis naktinis jos ima tyliai tyliai dūgsti, atsargiai išlenda, renka medų ir neša tiesiai man į pilvą. Iš pradžių tai atrodė keista, bet vieną rytą atsibudau ir supratau, koks saldus mano gyvenimas... Palenkiu galvą žemyn, pakeliu naktinius - o iš pusės mano kepenų belikęs avilys.. Iš nuostabos kikenau pusę dienos.. Koks saldus tas gyvenimas.
  Labiausiai įsimintiniausias dalykas iš tavo ritualų buvo tai, kad tu niekada nepalikdavai kraujo.. nė lašelio. Baigęs valgyti, švelniais, lėtais tapšnojimo judesiais nusivalydavai lūpas su medvilnine nosine, ant kurios kampo būdavo išsiuvinėti tavo inicialai (tikriausiai mama pasistengė), nuvalydavai su ja ir šaukštą, kurį vėl paslėpdavai į švarko vidinę kišenę, tuomet dešine ranka perbraukdavai sau per kaktą, lyg būtum per šiuos naktipiečius suprakaitavęs ir tik tuomet su adata ir siūlu užadydavai man pilvą.
  Vėjo užneštus ugninius plaukus nubraukdavai savo laibais pirštais man nuo veido, ir pakišęs rankas man po kūnu mane lėtai pakeldavai nuo sniego. Nešdavai atgal tais pačiais girgždančiais laiptais ir mano baltas kūnas šviesdavo tamsoje. Paguldydavai mane į lovą, lyg mirusiomis, šaltomis ir be judesio lūpomis pabučiuodavai, o gal tik paliesdavai man kaktą, švelniai užkoldavai kreminės spalvos šilko antkolde, praverdavai mažiausią miegamojo langą, kuris būdavo virš stalo prie kurio, rytoj rytą gersim arbatą lyg niekur nieko ir palikdavai mane vieną..
  O aš džiūgavau mintyse: „Kaip gerai, kad viso to nematė žvaigždės, jos to nesuprastų.. „ ir tyliai grimzdavau į sapną, kol bitės dirbdavo savo darbą.
  Labanakt.