Gyvas

Pramerkiu akis ir vis dar pusiau miegodamas apsižvalgau aplink. Kambaryje tamsu, tik pro užtrauktas užuolaidas sunkiai veržiasi blanki šviesa. Nejaugi jau rytas? Išlipu iš lovos, susirandu šlepetes bei chalatą. Žiovaudamas atitraukiu užuolaidą.

Prieš mane atsiveria nuostabus vaizdas. Mėnulis, pilnas lyg ežeras, kybo danguje, liesdamas pasauly savo melsva šviesa. Žemė pasipuošusi balta suknele snūduriuoja. Jei ne lakstantis vėjas, šnabždantis lyg tūkstantis balsų, atrodytų, jog pasaulis miega. Tačiau ten, kur lankosi vėjas ramu nebūna niekada. Ne, jis nėra blogas. Tiesiog jo nuotaikos keičiasi nuo švelnių kutenančių prisilietimų iki visa griaunančio riaumojimo. Atrodo šiąnakt klajoklis svajingas ir romantiškas. Jo paliestos šoka snaigės, dovanodamos retiems naktinėtojams puikų pasirodymą. Verpetai, šuoliai ir skrydžiai keičia vienas kitą, prieš joms švelniai nutūpiant ant žemės, į savo seserų glėbį. Apšviestos pilnaties jos atrodo lyg būrys mažyčių elfų, ištrūkusių iš miško padūkti.

Jaučiu, kaip mano skruostu rieda ašara. Ne, man ne liūdna. Ji atsirado iš laimės ir meilės šiam pasauliui, kur grožis ir magija slypi visame kame. Jaučiuos pagerbtas. Dėkingas, kad visu tuo dalinamasi su manimi. Dėkingas, kad esu gyvas…