Prisiminimai iš Budapešto

Ta upė kuri teka per mano širdį išsausėja ir vėl patvinsta..
Ta upė kuri įteka tiesiai iš dangaus, ten pat ir nuteka..
Ta upė kuri srovena vis kita vaga, mane laiko gyva.

  Kažkur Budapešte, vienoje iš gražiausių gatvių prie upės yra baras. Mažas jaukus baras siauromis ir aukštomis durimis. Ten fone groja bliuzas, ir žvakių prieblandoje šviečia ir spindi žmonių veidai. Ant sienų žaidžia rankų gestų ir juoko šešėliai.. Pamenu, kaip pirmą kartą Tave ten sutikau. Tą dieną Budapešto dangų jau nuo ryto tvindė įtartinai tamsūs debesys ir vakarop prapliupo lyti.
  Aš sėdėjau besišypsodama prie baro ir gėriau arbatą su romu. Lėtai lingavau į taktą vis dar gyvenau šaunios dienos prisiminimuose, kurie kėlė man šypseną, tuomet ir įėjai Tu. Įtraukęs kaklą, rankos lietpalčio kišenėse ir purtei kojas, lyg katinas įbridęs į balą. Priėjęs prie baro, paprašei, kad tau iškviestų taksi. O aš pasiūliau išgerti arbatos su romu ir pasiklausyti mano širdies upės čiurlenimo..

Rašiau tau begalę laiškų, net pusės jų neišsiunčiau..
Noriu Tau parašyti dabar, tik nežinau nuo ko pradėti, o ir adresą kažkur pamečiau. Rodos jis išslydo man tarp pirštų kuomet keliavau į mėnulį, dabar jau tiksliai negaliu pasakyti. Sunku prisiminti dalykus, kurie vyko taip senai.. Kad ir kaip ten būtų siunčiu Tau apkabinimą.

P. S. Nesenai vėl buvau Budapešte, tas baras jau uždarytas, tačiau vakarais vis dar kartais žmones užklumpa lietus..