Vėjų ragana (tęsinys)

„Oho, nieko sau, trys šimtai penktas kambarys, čia tiek daug kambarių? „, mąstė Justina, „kad tik nepasikydus... „
  Mama pritūpė ir ją apkabino
  - Na, lik sveikutė, jei kas nutiks, būtinai skambink, o vėliau jau galėsime ir kitu būdu susisiekti, bet tai vėliau. Iki, mažyle...
  - Aš nebe mažylė, - Justina nuraudo, - iki, mama...
  Atstūmė mamą, ji ką, nesupranta, kad prie žmonių taip daryti NEGALIMA, o jei kas pamatys, kad mama su ja elgiasi kaip su MAŽYLE, tikrai liežuviais išvelės ir pirštais užbadys.
  - Nelysk prie manęs, ką aš žinau, gal tu blusų turi! - Sušnypštė Justina, nors norėjo pasakyti visai ne tai, kažkaip savaime išslydo nuo liežuvio...
  Mama pakilo, jos žvilgsnis buvo šiltas ir malonus. Justina neturėjo kur dėti akių, jai buvo gėda, už žodžius mamai, už savo poelgį, už mamą galų gale...
  Griežtoji moteris palietė jos petį
  - Eime, parodysiu tavo kambarį, namučius, taip sakant, - ir nusišypsojo.
Tai buvo keista, labai keista, iš pažiūros tokia akmeninė tetulė, o kokia šilta jos šypsena.
  Storuliukės mergaitės jau nebebuvo, ji ko gero, jau lindėjo savo kambaryje, kaip žiurkėnas narvelyje. Įsivaizdavusi kaip tai galėtų atrodyti, Justina nusišypsojo.
  Iš kažkurio kambario išlindo trys berniukai, buvo kiek vyresni už Justiną ir garsiai apie kažką kalbėdami patraukė link lauko durų.
  - Simai, parodyk naujokei jos kambarį, visai neturiu laiko... Tarp kitko, kur dabar susiruošėte, vėl ką nors sprogdinti? - Moters žvilgsnis tapo griežtas ir dygus.
  - Ne-e-e, mes daugiau jau niekad... - Aukštaūgis berniukas pačiupo Justinos lagaminus.
  - Kuris tavo kambarys?
  - 305, - tyliai ištarė Justina, kažkodėl jai buvo nepatogu. Na ta griežta tetulė su švelnia šypsena dar buvo nebuvo, bet berniukas... Kažkaip visai nesi..., nesi..., na, nesirišo, ar kaip ten...
  „O bernelis kažkoks susiraukęs“, pamanė mergaitė, „gal tas kambarys turi blogą vardą? „
  Vaikinukas daugiau nieko nepasakė ir plačiais žingsniais nužirgliojo koridoriumi. Sustojo prie lifto durų ir paspaudė iškvietimo mygtuką.
  - Tam kambary vaidenasi, ar ką? - Paklausė pasivijusi Justina, - ko visi susiraukia kai pasakau kambario numerį?
  - Mergelė ten tokia gyvena... Na, nepatinka ji man... Na, visai nesutariu... O kas dar raukėsi? - Pažvelgė į Justiną.
  - Ta griežtoji ponia, kuri jus barė. Kur sakė mane palydėti.
  - Pavaduotoja? Et, ji niekuo nepasitiki, gerų jai nėra, na gal ir yra, bet vistiek niekuo netiki. Supranti, ta mergaitė, na, kur nesutariu, tai jos dukra.
  - Aha, aiškumėlis... - Nutęsė Justina, - viskas aišku...
  Nieko nebuvo „aišku“ ir Justina vylėsi greitu laiku bent ką nors čia suprasti.
  Atsivėrė lifto durys ir jie sulipo į erdvią kabiną. Berniukas surado reikiamą mygtuką ir liftas pajudėjo. Staiga iš lifte įtaisyto garsiakalbio pasigirdo nežinomos kalbos žodžiai ir galop lietuviškai- „Antrasis aukštas“
  - Kas čia dabar? - Iš netikėtumo Justina net kruptelėjo.
  - Šitas la-a-abai mokytas liftas šneka trimis kalbomis, kad visos mažos mergaitės žinotų kur jos randasi, - išsišiepė bernužėlis, tuo užsitarnaudamas Justinos amžiną nepagarbą iki grabo lentos.
  - Pats tu mažas šašas! - Justina ne juokais įsiuto.
  - Na, taikomės, pajuokavau aš, atsiprašau...
  - Geriau jau su piktu šunim susitaikysiu, - neatlyžo Justina, - atsirado, mat didysis visko žinotojas...
  „Trečiasis aukštas“, suburbuliavo lifto garsiakalbis ir durys atsivėrė.
  - Matai, zombiai visai neturi nuovokos, jiems visad ir visur reikia viską aiškinti, jie kliaunasi tik tuo, ką girdi ir mato, savarankiškumo nulis...
  Va dabar Justina išsižiojo kaip reikiant.
  - Kas, kas tokie? Tu su kuo dabar kalbi? Fantastikos apsiskaitei, filmus naktimis spoksai?
  - Na, ZOMBIAI, kas čia neaišku? - Berniukas žiūrėjo į ją kaip iš Mėnulio nukritusią.
  Jis išlipo iš lifto su lagaminais, padėjo juos ant grindų ir išvilko už rankos sustingusią Justiną.
  - Bent nenusišnekėtum, manai, kad naujokė, tai galima visokius niekus pliaukšti? Zombiai būna tik filmuose ir mano brolio kompiuterio šaudyklėse ir tai tik prasčiausiose... - Atgavo žadą mergaitė.
  - Gyvenu čia nuo gimimo, manai kalbu nesąmones, - jis žiūrėjo į ją labai rimtai.
  Justinai pakirto kojas. „Mama atvežė mane numirti... „ sukosi vienintelė mintis, o daugiau galvoj buvo tuščia, kaip puodynėj. „JI manimi atsikratė, atsikratė, atsikratė... Ir brolio laukia tas pats... „ Akyse pasipylė juodos snaigės ir mergaitė susmuko be sąmonės...