Kritę Angelai - Tyrosios Beieškant

~1~
Kritusios žvaigždės.


*Ana*

-Ar žinojai, kad kiekviena žvaigždė danguje yra savo gyvenimo beieškanti siela? - Tyliai į ausį sukuždėjo Neitas. Saldžiu ir maloniu balsu. Aš papurčiau galvą, neištariau nė žodžio ne todėl kad bijojau, nenorėjau kad mano balsas įsikištų į jo balsą, kuriame galėjau išgirsti viską ko jo lūpos niekad neištardavo.
Pažvelgiau į mylimą vaikiną ir nusišypsojau plačia šypsena. Abu gulėjome pievoje virš kalvos nuo kurios matėsi visas nykus ir nuobodus Felč Harboro miestelis.
Medžiai lingavo ir skleidė maloningą ošimą, visa tai žymiai pagražino danguje pasirodžiusios žvaigždės.
-Aš myliu tave Ana. - Rimtu žvilgsniu pasakė jis. Nespėjus jam dar ką nors pasakyti pabučiavau jį. Jo bučiniuose aš visada rasdavau tai ko ieškojau, meilės, aistros ir šilumos. Jei kas nors paklaustu kas man yra laimė, nedvejojusi atsakyčiau - Neitas
Staiga vėjas pakilo, nuo žemės pakėlė lapus į orą, medžiai lingavo į vieną į kitą puses.
-Turėtume grįžti. -Pasiūlė Neitas, vėjas ne tik staigiai pakilo ir kartu vasariškas oras virto šiurkštus primenantis rudeninį.
-Žiūrėk! -Sušukau, nes nebuvo įmanomą ramiai šnekėti.
Pirštu parodžiau į dangų o ten viena krintanti žvaigždė. Aš tikiu Neitu, tikiu ir jo pasakytais žodžiais, viena žvaigždė surado savo gyvenimą.
-Sugalvok norą! -Pasiūlė jis.
Nieko nelaukusi užmerkiau akis, nors ir vėjas buvo stiprus ir bjaurus sugadinęs mums vakarą, stengiausi atitrūkti nuo realybės ir pasinerti į sielos gelmes kuriuose slėpiau savo svajones.
Iš sąrašo turėjau išbraukti mamos ir tėčio grįžimą, meilės troškimą, nes ją ir taip turėjau. Galiausiai sielos kampelyje radau paauglystės pamiršta svajone.
Norėjau patirti tai ko niekas kitas nepatirs, norėjau išvysti savo angelą sargą.
-Sugalvojau. -Ištariau, lėtai pramerkusi akis.
-Na kokia gi ta svajonė? -Pasidomėjo vaikinas rudų akių ir šiek tiek suveltų plaukų.
-Jei tau pasakysiu, svajonė neišsipildys. -Sumurmėjau jam prie lūpų.
Vėjas po truputį aprimo, šlykštaus ir bjauraus vėjo galiausiai nebeliko, medžiai vėl lingavo įprastu rimtu, viskas vėl tobula.
Įskyrus tai, kad burnoje jutau šlykštu kraujo skonį.
Atsitraukiau nuo Neito kuo galėdama toliau, galva pradėjo svaigti, atsirėmiau į pirmą pasitaikantį medį tam kad nenugriūčiau.
-Ana, kas tau? -Išsigandęs paklausė Neitas, aš jam nieko neatsakiau, bijojau kad kraujas mano burnoje pradės bėgti, stengiausi jį laikyti savyje. Galva vis dar svaigo, akyse dvejinosi mačiau ne vieną o net keturis Neitus.
-Skaudą!!! -Suklykiau parkritus ant kelių, pajutusi skausmą krūtinėje lyg kažkas būtu išplėšęs dalele manęs. Nebegalėjau sulaikyti kraujo savyje ir jis varvėjo man ant kelių.
-Ana! Ana! Ana! -Girdėjau panikuojantį Neito balsą, tačiau jo pačio nemačiau.
Paskutinis matytas vaizdas buvo žvaigždžių lietus danguje, žvaigždės tiesiog vieną po kitos krito į žemę.

*Adrijanas*

„Dieve, pradžioje sutvėrei du objektus: Vienas visai artimas tau o kitas artimas niekui, vienas neturi nieko viršesnio už tave, o kitas nieko po savęs, o tik nieką. “
Nežinau kodėl, bet staiga prisiminiau šiuos žodžius, jie turi gilią prasmę o aš turėdamas amžinybę negalėjau tos prasmės suprasti.
Pakėliau galvą į dangų, tamsu, jokios šviesos jame nebuvo. Apsidairiau aplink ir pamačiau į mane žiūrinti mažą padarą ant keturių kojų. Įdėmiai jį nužiūrėjau ir savyje pajutau baimės jausmą.
Ar aš žemėje?
Keturkojai - vaikščiojantis padarai ant žemės, medžiai – didingi ir galingi teikiantys gyvybę. Aš tikrai žemėje ir tai mane žavėjo ir kartu gąsdino.
Kaip aš čia papuoliau? Kaip kritau? Kodėl?
Jutau, kad galiu apie tai galvoti ir galvoti ir niekaip nesuprasčiau savo tėvo valios, ar tai išmėginimas man? O gal krito ir daugiau?
Lėtai bet tvirtai žengiau žingsnius, dairydamasis aplink, tikėdamasis pamatyti vieną iš tokių kaip aš, išvysti angelą.
Jutau šaltį, karštį, nuovargį ir baimę. Klausimai vis lindo į mano mintis o atsakymo jiems aš neturėjau, jei tik galėčiau pakilt į dangų.
-Šauni mintis. -Sumurmėjau pats sau. Užmerkiau akis ir sukandau dantis, sparnai draskė man nugara, ir kuo jie vis didėjo skausmas vis stiprėjo.
Suėmęs akmenį, sutraiškiau jį į dulkes, dar niekad tokio skausmo nejutau. Iš mano gerklės išskriejo siaubingas mano riksmas, paukščiai paliko namus ir pakilo, kelis kartus trenkiau į žeme o ji suskilo. Galiausiai man pavyko, sparnai, vienintelis likęs dangiškas įrodymas, kad aš vis dar angelas.
Pakilau į orą, taip lengvai kaip pūkas, iš aukštai mačiau vietą į kurią trenkiausi, turiu rasti kitus, štai mano tikslas žemėje.
Skristi ir ieškoti neteko ilgai, mano pojūčiai pajuto kitus angelus, jie kvietėsi tuos kurie krito.
Nuskriejau maždaug septynis kilometrus nuo mano kritimo vietos. Nusileidus ant žemės vis dar teko kęsti siaubingą sparnų susitraukimą.
Sparnams išnykus apsidairiau aplink.
Mano brolių ir seserų žemėje buvo ne vienas ir ne du, jų buvo šimtai ir visi pasimetę, išsigandę, nežinantys kas mums nutiko.
-Kodėl tėvas mus išvijo iš rojaus? -Išgirdau pro šalį einančio angelo klausimą.
-To mes visi klausėm savęs. -Atsakiau ir įsikišau į Railio mintis, pakėlęs galvą senas draugas nusišypsojo mane pamačius.
-Nesidžiaugiu dėl tavęs, jok ir tu čia. -Prabilo jis, Railis atrodė siaubingai, jo dangiški drabužiai virto skarmalais
-Ačiū, dėl tavęs irgi. -Ištariau padėką draugui. -ką mes visi čia veikiame?
-Arkangelai taip pat krito, Urielis mus visus čia sukvietė. -Pasakė Railis.
Negalėjau tuo patikėti arkangelai: jie vieni iš galingiausių mūsiškių.
-Mano broliai ir seserys!!! -Išgirdau galingą Urielio balsą, geltoni jo sparnai milžiniški, mūsų angelų sparnai jiems neprilygo nė iš tolo. -Rojuje nutiko nelaimė, mūsų tėvas pasitaręs su šventaisiais cherubinais nusprendė mus visus išsiųsti į žeme paieškom!!! -Kalbėjo Urielis
Jis spindėjo dieviška liepsna, ne be reikalo Urielui buvo patikėta saugoti šventąją tėvo ugnį.
-Rojus miršta, ir vienintelė viltis jį išgelbėti yra rasti tyrą, blogio nepaliesta sielą, turime rasti Šventosios Marijos palikuonę
Visi aplink pradėjo tarpusavį kalbėtis, esame tik girdėję senas legendas apie tai kai Marija nusileido į žeme ir pagimdė čia vaiką, o pati Marija niekad ir nebegrįžo į rojų.
-Rasime vaiką, išlupsime jos sielą ir grįšime į dangų, tėvas daugiau nebeturės galios mūsų iš ten išvaryti!!! -Jis kalbėjo didingai ir galingai, jo balsas skambėjo visų mūsų galvose. Urielis pakėlė ranka o su juo visi kiti, aš dvejojau, paskutiniuose jo ištartuose žodžiuose slypėjo tai kas mums angelams į galvą nebūtų šovę.
Nejaugi radę tyrąją siela paskelbsime karą Dievui?