Vėjų Ragana

Eilinis vasaros rytas...  Šviesa pamažu skverbiasi į namus...
  Justina pramerkia akis ir pabando įsiklausyti, ar ji vienintelė pabudo. Ne, per plonas jos kambario sienas girdėti kaip barasi tėvai. Tėčiui aiškiai nepatinka, kad jo dukra, o po to ir sūnus turės lankyti kažkokį internatą ir dar kažin kur Latvijoje...
  Barnis primena Justinai, jog šiandien ji turi išvažiuoti į TĄ mokyklą (Taip nusprendė mama! Taip nusprendėmama, taip nusprendėmama...)
  Mergaitė lėtai išsiropščia iš lovos ir eina prie „darbo“ stalo. Suradusi akinius žiovaudama maukšlina juos ant nosies. Ištraukusi stalčių grabalioja laikrodį.
  - Velniava, - sumurma Justina, nes laikrodis įkyriai rodo 8, 31, ne, netgi 8, 30. Taip anksti šią vasarą ji dar nebuvo atsikėlusi. Numeta laikroduką atgal į stalčių. Vangiai apsirengusi pamažu šlepsi į vonią.
  - Užimtaaa, užimtaaa, - išgirsta patampiusi vonios duris. Aivaras, jaunėlis broliukas įsigudrino atsikelti dar anksčiau ir dabar taškosi po dušu.
  - Lysk iš ten, - Justina pyktelėjo, diena kažkokia nevykusi (... taip nusprendėmama, taip nusprendėmama...)
  Susišukavęs, kvepiantis, vos ne spindintis iškišo nosį Aivaras. Juodaplaukis, pilkaakis, kaip ir sesė, kas pamatęs juos kartu galėjo palaikyti dvynukais, nors Justina visais METAIS vyresnė už brolį. Mergaitė netgi kiek aukštesnė, nors tai matoma tik tada kai jie stovi greta.
  - Kokia ankstyva sesutė! - sušunka Aivaras ir pasistiebia, nori pasivyti sesę ūgiu.
  - Gal galėtum nebliauti visam namui, - tyliai, labai tyliai šnabžda Justina, diena tikrai šuniui po uodega.
  - Nerimauji dėl tos mokyklos? - jau rimtai žiūri į ją brolis.
  -Na... Nežinau... Gal bus geriau jei atsikratysiu mama... Gal kai ji manimi atsikratys... - Ir jau garsiau, - bet ilgėsiuos tavęs ir tėčio, draugų...
  - Nenukabink nosies, gyvenimas puikus, eime pusryčiauti, košė atauš- ir pačiupęs už rankos bando nutempti sesę prie laiptų į virtuvę.
  - Aga, dar pasiūlyk nesiprausti ir nesišukuoti, pamatysi tikrą raganą!
  Virtuvėje mama krečia į lėkštes grikių košę, tėtis pilsto pieną. Tai tėčio gaminti pusryčiai, mama paprastai sutepa kelis sumuštinius arba išverda kiaušinių ir dar taip kietai, jog galima jais vinis kalti, kaip juokauja tėtis.
  - Labas rytas Justele, kokia ankstyva šiandien, - šypsosi tėtis perpildamas pieną stiklinėje, - vaje koks aš nevėkšla, - juokiasi jis, bet kažkaip nelabai linksmai. Mama meta trumputį greitą žvilgsnį, tyli, nes žino, jei ką nors pasakys- kils eilinis barnis. Justina irgi tai žino ir taip pat tyli.
  -Velniava, - šnabžda Justina ir nekreipdama į mamą dėmesio paėmusi lėkštę su kalnu košės į vieną ranką, stiklinę į kitą bando sprukti į savo kambarį.
  -Bent šaukštą pasiimk, ar vyža košę kabinsi, - juokiasi brolis su tėčiu.
  Kambary padeda lėkštę ir stiklinę ant stalo ir įjungia kompiuterį. Po poros šaukštų košės ir gurkšnio pieno susiranda „Facebook“ puslapį ir jį atidaro. Kas per nesąmonė pavadinimas- „veidų knyga“ pamąsto ir nusišypso. Vienu pirštu baksnoja atsisveikinimo laiškęlį savo draugams, juk dabar galės susisiekti tik grįžusi iš Latvijos (... taip nusprendėmama, taip nusprendėmama...)
  Po kiek laiko jau krovė savo daiktus į lagaminą, lėkštė išlaižyta, kompiuteris išjungtas ir supakuotas. „Kas dar? „, pamąsto prisėdusi ant lovos krašto. Pasigirsta beldimas į duris, tikriausiai mama, susiraukia Justina.
  - Užeik. - Gal kiek per garsiai rikteli.
  Bet tai tėtis. Vidutinio ūgio, kiek stambokas, rudaplaukis ir žaliaakis.
Įslenka paslaptingai šypsodamasis, tyliai užveria duris ir ištiesia nedidelę baltą dėžutę.
  -Čia tau sveikinimas su rugsėjo pirmąja, tik kiek ankstyvas. Mamai sakyti nebūtina, ji mums abiems velnių išrašys, - suokalbiškai mirkteli viena akimi.
  - Supratau, - tyliai, taip pat suokalbiškai sako šypsodama Justina.
  Greit atidaro dėžutę ir pamato... Tai jis, spindi baltumu, toks slidžiai žvilgantis, nuostabus „Samsung Galaxy“
  - Tu pats geriausias tėtis pasaulyje! - Apkabina jį stipriai stipriai, kiek tik beišgali, ne, dar stipriau!
  - Tuojau atbėgs mama ir bus tau, - sustena tėtis, atseit labai suspaustas
  - Tegu bėga, tegu visas pasaulis bėga, vistiek tu pats šauniausias tėtis!
  Tėvas paėmęs lėkštę ir stiklinę išeina leisdamas dukrai pasidžiaugti dovana. „Gyvenimas ryškiai šviesėja“, nusprendžia justina negalėdama atsidžiaugti taip ilgai laukta išsvajota dovana.