Veiksniai determinuojantys teisinės ideologijos transformaciją į teisės normas

Pasak žymaus vokiečių teisininko Rudolfo Von Iheringo, teisę, kaip sudėtingą socialinį reiškinį, galima suvokti kaip procesą, susidedantį iš trijų ontologinių sudedamųjų arba stadijų. Pirmoji stadija- tai teisinės sąmonės sąmonės arba teisinių idėjų stadija, antroji- teisinių normų, trečioji- teisinių santykių. A. Vaišvila pažymi, kad teisinę sąmonę galima skirti į dvi kategorijas: psichologijos ir ideologijos. Mokslininko teigimu, ideologija formuojasi priklausomai nuo atskirų subjektų, socialinių grupių ar visuomenės interesų, t. y. poreikių, ir siekia tapti bendrai privaloma tvarka. Visuomenėje dažniausiai yra daug skirtingų interesų, nulemiančių skirtingas ideologijas, kurios tarpusavyje konkuruoja siekdamos įsitvirtinti ir tapti visuotinai privaloma tvarka. Suprantant, kad ideologijos transformavimasis į visuotinai privalomas normas yra gyvybiškai svarbus atskirus interesus turintiems vizuomenės elementams, todėl svarbi yra ir problema, susijusi su tą transformaciją įgalinančiais veiksniais. Lietuvių autorių teisės teorijos literatūroje galima aptikti įvairių praeities autorių pateikiamas pažiūras į šiuos veiksnius. Jie skirstomi į dvi pagrindines klases: a) jėgos persvara  b) priešingų interesų kompromisas. Šie veiksniai išskiriami, kaip nulemiantys teisę nustatyti teisę. Kokius veiksnius galima būtų išskirti atlikus Lietuvos socialinių santykių analizę? Neretai galima išgirsti, kad Lietuva eina vakarų Europos keliu ir čia vis labiau įsitvirtina kompromisu nustatomi santykiai. Ar taip yra ištikro? Giliau pažvelgus į šią problemą manau daugelis nesunkiai pastebės, kad šie veiksniai, t. y. jėgos persvara ar kompromisas, yra ne šiaip žmonių laisva valia pasirinkti socialinio organizavimo būdai, o determinuojami dominavimo, kaip santykio tarp subjektų savybės, pasiskirstymo. Jėgos persvarą tiksliau būtų suprasti, kaip įvairių, vieno subjekto prieš kitą, dominavimo formų apraišką, o kompromisą, kaip dominavimo nunykimą, t. y. tolygų pasiskirstymą tarp abiejų šalių. Dominavimas yra žymiai platesnė sąvoka už jėgos persvarą. Dominavimas, kaip santykio savybė, gali būti įvairių formų (pvz. fizinės jėgos, materialinių išteklių, protinis, socialinių ryšių ir t. t.), todėl būtų klaidinga jį vadinti jėgos persvara. Individų socialinė sąveika apima daugybę santykių, kurie priklausomai nuo situacijos virsta vertinimo kriterijais. Būtent aktualus vertinimo kriterijus, priklausantis nuo situacijos, ir nulemia atskirų subjektų santykį, o tuo pačiu ir dominavimą, kaip tų santykių savybę. Iš to matyti, kad kompromisas nėra tik sąmoningai pasirinkta vertybė, o greičiau dominavimo nunykimo, arba jėgų balanso, pasekmė. Vadinasi tik dominavimas, kaip santykio savybė, nulemia galimybės, transformuoti ideologiją į teisės normas, turėjimą.