Dvylika mėnesių. Sausis

Basa, per sniegą, palaidi plaukai
Pakilo varnų debesis
O juoda ne danguj, niūru širdy
Našlaitei žiemą. Be namų. Vienai

U-ūū, girdžiu tave, o broli
It spingsulės tarp medžių akys
Nasrai, drąsa, žvėries alsavimas
Tiesiu ranką, myluoju ir glostau

Ak, broli miškų
Vesk į tankmę, vilkotakiais brisk
Kad taip man nuo tavęs neatsilikt
Šituos namuos lyg širdyje klaidu

Gana! Jau proskyną priėjome
Lik sveikas, nepalik pėdų
O čia - jų dvylika. Sėdi ratu
It voverė prie medžio šliejuos

Puotauja, krištolas skamba
Šviesu aplink laužą. Šilta
O mano kojos sniege panardintos
Prie geliančio šalčio beapsipranta

Kamieną delnu vos liesdama
Glundu, šaltas medi, artyn
O kas, jei jie mane išvys?
Ką jiems atsakysiu tada?

Pūga! Iš visų pusių žarstos sniegu
Įsiuto ir kelia aukštyn mano menką parėdą
Žvarbstu, bet lieku pasislėpus
Akių atitraukti nuo jų negaliu

Jauniausių - trys, dar ūsai jiems neprasikalę
Žvelgiu į kitus - tiesius, stuomeningus ir tvirtus,
Prisėdę - rimti ir pavargę šiek tiek,
Ir tie... kurių ėjau ieškot į slaptą miško menę

O motina ir tėve, kur jūs, kad ne su manim
O broli... jau atšalo tavo pėdos
Basa, per sniegą ir be gėdos
Brendu link jo, klampoju milžinėm pusnim

Prie laužo skruostai ir širdis įkaista
Metu į liepsną apdarą skylėtą
Pamiršusi, kaip panelėms elgtis derėtų
It vilkiūkštis šoku į vyriausiojo skreitą

O išdidus, protingas Sausi
Priglausk, pažvelk atlaidžiai ir paslėpk po kailiu
Laikysiuos tavęs, lyg paskutinę dieną po saule
Kol sušilsiu, kol kvapą atgausiu

Skeptrą trenkei tris kartus į žemę
Aš gėriau tavo atodūsį šaltą
Esam lyg vienas, tarei man bučiuodamas kaklą
Per sniegą basa atėjau. Galvą dedu tau ant kelių