Šuo Bagis

Prie parduotuvės pririštas gulėjo šuo, kurį visi vadino Bagiu. Pabrukęs uodegą ir išsigandęs jis gulėjo likęs vienas. Šalta buvo, pustė sniegas. Dairėsi šunelis liūdnom akim į praeinančius žmones, kurie jo net nepastebėjo. Dešimtys, šimtai pro jį praėjo ir vienatvė tik gilėjo, bet staiga iš niekur atbėgo gatvinis šuo. Bagis uodegą pradėjo vizgint, susipažint panoro. Deja, gatvinis šuo turėjo savo kodą, principus savus ir prie Bagio nesiartino. Atbėgo štai ir antras. Pagalvojo Bagis, kad šitas gal bendraut norės ir, kiek pavadėlis leidžia, priartėjęs bandė apsiuostyt. Bet antrasis gatvės šuo pasirodo buvo netgi piktas, tik aplojo Bagį ir šalin prie pirmojo nuėjo. Taip gatviniai šunys dviese Bagį iš toli apžiūrėję, patys pabendravę patraukė savais keliais. Jei prieš tai Bagis jautėsi vienišas, tai dabar jis buvo sugniuždytas. Šunelis, kurio nemato žmonės, o kiti šunys tik žiūri su panieka gilia. Atsigulė jis ant šalto sniego ir buvo pasiruošęs mirt iš liūdesio, bet pro duris pamatė grįžtant šeimininkę. Pašoko jis iš vietos iš tos laimės, vizgino uodegą, bėgiojo ratais ir rodės tuojau nutrauks pavadėlį. Šeimininkė ramiai prie Bagio priėjo, paglostė, į akis pažiūrėjo:
- Išėjau penkioms minutėms, o tu taip manęs pasiilgai. Tai turbūt ir yra meilė.