Pilnaties šulinys

Mano sapnas buvo gilus
tarsi tas šulinys
kuriame jau nuskendo
begalybė sapnų
ir gražių ir baisių
naktimis atsitinka dalykų
nepamatome jų
neišgirstam
nežinom
ir aš
kaip visi
užmigau, paskendau
nenorėjau išbristi
iš nakties raibulių
pilnaties spinduliai
glostė
guodė mane
per blakstienas nuslinko
šiltais bučiniais
to gražuolio
lunatikų dievo kerai
man vienai
naktimis
paskirti
taip galvojau
o jis tyliai nuėjo stogais
ir mirgėjo
baltuose laukuose
šerkšno raštuose
tavo langų
tik dabar supratau
aš kas naktį sapnuoju tave
akmenukais pavirto jausmai
ir  šulinį gilų metu
juos kas naktį
skandinu... skandinu...