darbinis failas. devinta dalis.

Įsikrausčiau pas Aną. Mudvi kartu mokėmės.

Ana gyveno mediniame name, beveik miesto centre, perėjus tiltu į kitą upės pusę. Jos bute nebuvo spintų, išskyrus vieną, prieškambaryje, prigrūstą visų sezonų viršutinių rūbų ir batų. Visi kiti drabužiai pakibdavo ant kėdžių atkalčių, durų rankenų, fotelio ranktūrių ir radiatorių. Ana turėjo galybę drabužių.

“Tavo kambarys be nieko! ”, - suskandavo pastumdama suknelėmis apkarstytas duris.

Mano kambarys buvo be lovos, be stalo, be spintos ir be užuolaidų.

“Rūsy turiu čiužinį, gali atsinešti, gali būti drėgnas”, - kalbėdama Ana apžiūrinėjo prieš nosį kybančią gėlėtą suknelę.

Atsivilkau tą čiužinį ir dar tą pačią iš turgaus parsivežiau du komplektus patalynės ir keturis skirtingų dydžių rankšluosčius. Daugiau nieko netrūko. Mokiausi, valgiau ir miegojau ant čiužinio, čiužinys buvo patogus, greitai išdžiūvo ir daugiau nebedvokė.

Man mokslai ėjosi gerai, Anai ne taip puikiai, nors ji buvo stropi – ant permatomų tušinukų neįtikėtinai smulkiai išsibraižydavo, ko nepajėgė įsiminti ir jei ne iš pirmo, tai iš kažkelinto karto vis tiek išlaikydavo egzaminus.

Ana turėjo ilgas kerinčias blakstienas, kurias kas dvi savaites reikėdavo papildyti. Užtrukau, kol supratau, kad tas blakstienas jai po plaukelį prilipdo naginga mergina kažkur prie stoties. Ana turėjo ilgus nagus - tikrus, ne prilipdytus, dukart per savaitę mirkydavo juos druskos vonelėje ir baisiai sielodavosi, jei kuris nulūždavo. Ana turėjo ilgus plaukus, kurių niekada nepalikdavo ramybėje, tai tiesino, tai garbiniavo, pynė ir vėlė ir vis būdavo nepatenkinta. Anos papai buvo dideli, jais ji labai didžiavosi. Norėdama pakelti man ūpą, šūkaliodavo “papus į priekį! ”.

Apskritai ji buvo mielas žmogus. Gyvenau su ja šešerius metus, kol galiausiai išsipildė Anos svajonė. Po vestuvių ji nuo visur nusirankiojo drabužius ir išsikraustė, perleisdama man butuką mediniame name, kur mano kambaryje tebebuvo tik čiužinys, du komplektai patalynės ir keturi skirtingų dydžių rankšluosčiai.

Bet iki tol daug kas įvyko. Ana man paaiškino, kaip tampama sklandžia šeima, kaip pusseserės ir Bernardo.

Mergaitės nuo vaikystės svajoja apie gražią šeimą, tvirtino Ana. Kurioje būtų Bernardas, per šventes dovanojantis apatinius, augtų pupa, iš darželio parnešanti gražių piešinių, kur suaugę ryte kartu gertų kavą, o šeštadieniais juos lankytų draugai. Šiaip sau tai nenutinka, tam reikia padirbėti. Dėl to druskos vonelės, po vieną lipdomos blakstienos ir garbiniuojami plaukai.

Daviausi Anos įkalbama ir drauge su ja merkdavau pirštus į sūrų vandenį, tiesinau plaukus (suraityti man netiko), matavausi per trumpus sijonus ir per atviras palaidines. Tik blakstienas atsisakiau lipintis. Man atrodė pavojinga.

“Kaip į tave žiūri! ”, -  šnypšdavo man į ausį Ana, kai taip pasistengusios išeidavom į miestą.

Nuolatinis mano draugės poreikis būti pastebėtai mane trikdė. Stebėjausi, kad  Anna, atvirai viliojusi, paskui norėdavo gėlių, saldainių ir laikytis už rankų kine. Sekso Ana nenorėjo ir visaip stengėsi jo išvengti.

“Tu nesupranti romantikos! ”, - kaltino mane.

Aš nesupratau romantikos. Man nereikėjo romantikos. Vyrų reikėjo mano kūnui.

Vis dar buvau apsėsta mirties. Gėlės, kurių Ana namo tįsdavo keliskart per mėnesį, liudijo pabaigą. Greitą ir neatšaukiamą.

Netrukus su dar dviem bendramoksliais, iš kurių vienas buvo beveik dievas, ant kurio stalo niekas nemirs ir kuris vėliau įniko kviestis mane pasivaikščioti, įsitaisėme dirbti ligoninėje. Tebuvome pusdaktariai, budėjome naktimis, nuveikdavome sesučių darbą.

Mačiau, kokie svarbūs jie jaučiasi baltuose savo chalatuose. Stebėjau, kaip nekantrauja gelbėti. Aš tuo tarpu įsisukau į mirtininkų palatas.