Tūso belaukiant

Šiandien prabundu su viena mintimi: Tūsas! Šulioj vos galiu išsėdėti, laimė, kad nėra dviejų paskutinių pamokų - lotynų kalbos. Deja, Irkai septynios. Mudvi su Erna laukiam jos. Aš vis labiau nervinuosi, nes reikia paskambinti Mindaugui ir pranešti susitikimo laiką. Sukaupiu visą drąsą ir skambinu. "Telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų". Man neliūdna. Priešingai, jaučiu kažkokį palengvėjimą, kad nereikia su juo kalbėtis.
- Jo telefonas išjungtas, - pranešu Ernai. - Turbūt išsikrovė. Paskambinsiu, kai bus po trijų penkiolika.
Tada baigiasi septynios pamokos ir grįžta Irka. Mes informuojam ją apie Mindaugo telefoną.
- Aš pasakysiu garsiai, - nervinasi ji. - BL..!

Mes traukiam link Norfos, kur pirksim juostelę mano fotoaparatui.
- Bl.., Danga, ką darysim su Mindaugu? - klausia Irka.
- Paskambinsiu jam, kai grįšim namo, po trijų penkiolika.
- Mindaugas juk tavo meilė, o man toks jausmas, lyg aš jaudinčiuosi labiau už tave. Aš tavo vietoj skambinčiau jam kas dešimt minučių.
Sustojam prie Irkos namų. Mes su Erna turim palaukti, kol Irka užlips į savo kambarį ir pasiims pinigų. Dabar jau aš imu jaudintis.
- O jeigu ir tada, kai aš jam paskambinsiu, jo telefonas vis dar bus išjungtas?
- Tada paskambinsi prieš einant.
- O jeigu ir tada bus išjungtas?
- Jūs su Erna eisit pas jį į namus.
- Baik tu, aš niekada neišdrįsčiau!
- Gal ir nereiks, dar daug laiko, - Irka nuskuba į savo laiptinę.
Mudvi su Erna liekam dviese. Aš išsitraukiu mobiliaką.
- Skambinsi jam? - klausia Erna.
- Nežinau. Ne, nes aš jį myliu.
- Gera priežastis neskambinimui, - juokiasi ji. - "Neskambinsiu, nes jį myliu. "
- Aš jį myliu.
Užlendu už kampo, surandu jo vardą ir paspaudžiu. Telefonas jau įjungtas, signalai yra. Netrukus jis atsiliepia.
- L... labas M.. m.. mindaugai, - sakau.
- Labas.
- Šiandien einam į k.. k.. koncertą, prisimeni?
- Einam einam.
- Tai va, aš sk.. skambinu, noriu pasakyti tau, k.. kaip susitinkam. Pusę septynių Balvonų stotelėj.
- Gelvonų stotelėj?
- Taip. Pusę septynių.
- Gerai.
- Tai iki. Lauksiu.
Padedu ragelį, grįžtu iš už kampo. Erna džiaugiasi. Jėga, aš paskambinau. Erna pareiškia, kad mano balsas labai drebėjo.
- Žinau.
- Palauk, bet tu pamiršai pasakyt apie striukę
- Tikrai. Ot velnias.
Skambinu jam dar kartą.
- Čia v.. vėl aš.
- Taip. Kas yra?
- P.. p.. pamiršau pasakyti, kad nesivilktum tos striukės, kuri sveria dvi tonas.
Mindaugas nusijuokia.
- Tai jūs taip ją praminėt?
- Jo.
- Gerai, turėsiu omeny. Iki.
Jis padeda ragelį.
- Kaip? - klausia Erna.
- Aš jį myliu. Jėga! Jis varys į tūsą! - imu kraustytis iš proto.
- Kai Irka grįš, išrėksim jai šitą naujieną.
Mes laukiam Irkos. Man linksma, aš šokinėju po kiemą ir žvengiu. Žmonės manęs nesupranta, bet man vienodai, aš myliu Mindaugą. Aš atsistoju tarpuvartėj ir, kai kas eina pro šalį, imu garsiai kvatotis kaip maniakė. Dvi fyfos pasižiūri į mane keistu žvilgsniu.
Netrukus pasirodo Irka su Simba. Mes puolam prie jos klykdamos.
- Spėju, skambinot Mindaugui?
- Jo, - sako Erna.
- Aš myliu Mindaugą!!!!!!! - rėkiu taip garsiai, kad nenuostabu, jei Mindaugas savo darbe girdi.
Mes su Irka einam į Norfą. Erna su Simba lieka stovėti lauke. Nusiperkam juostelę ir grįžtam. Erna rodo mums į merginą ilgais plaukais ir tokios pat šlykščios spalvos kaip ir mano striuke:
- Žiūrėkit, ten Danga!
- Ale tikrai panaši! - pritaria Irka.
Aš rikteliu:
- Danga!!!!
Ji neatsisuka. Suprantama. Užtat pamatom Aistį, mano ex.
- Červona sukienka!!!!!! - šaukia jį Irka su Erna. jis prieina prie mūsų, sustoja mašinų stovėjimo aikštelėj.
- Ką gero veikiat?
- Mes varysim į tūsą! - rėkiu aš. - O tu kur eini?
- Aš į muziką.
- Aistis eina pūsti triūbą! - žvengiam mes
- Nekreipk dėmesio, man šiandien linksma, -paaiškinu. Gyvenimas yra gražus.
Aistis pakelia antakius.
- Čia dėl to, kad einat į koncertą?
- Dėl to, kas su mumis eina, - sakau.
- A. Na, tai aš jau skubėsiu, Ate, - jis pasitrukia.
Erna pasiguldo mane ant pirmos pasitaikiusios mašinos ir vaidina, jog prievartauja. Aš rėkiu.
- Jūs ramiau, tuoj ateis automobilio savininkas! - baisisi Irka.
Galiausiai man pavyksta išsilaisvinti. Erna spokso į nueinantį Aistį.
- Vejamės červona sukienka! - šūkteli ji ir leidžiasi paskui mano ex. Aš iš paskos. Jis nubėga į mūsų buvusią mokyklą. Irka atsisveikina ir vėl užlipa viršun pavalgyt. Tada truputį apsiraminam ir keliaujam pas mane.

Atsidūrusios mano bute, garsiai pasileidžiam muziką, atrodo "Guano Apes" ar "Die Toten Hosen". Reikia įdėti juostelę į fotoaparatą. Atsisėdu patamsyje ir įvykdau savo užduotį. Telieka tik kažką nufotkinti, kad įsitikinčiau, ar gerai įdėta juostelė. Sugalvojam, jog Erna fotografuosis su šiukšlių maišu ant galvos. Pabandom, bet atrodo nelabai įspūdingai. Tada aš išknisu spintą ir randu nailoninę kojinę. Erna mėgina užsitempti ją ant veido, tačiau telpa tik ant galvos.
- Gerai bus ir taip, - pareiškiu. Pasodinu Erną ant sofos.
- Reiktų dar ir kaktuso, - pataria ji.
Atnešu kaktusą ir paduodu jai. Ji pozuoja su kojine ant galvos ir kaktusu rankose. Aš nufotografuoju keletą kadrų. Tada sugalvojam, kad reiktų užsidėti ant galvos maišus ir taip nueiti susitikt su Irka bei Mindaugu.
Bet maišų ieškoti nusprendžiam ieškoti vėliau, dabar reikia pavalgyt. Taigi keliaujam į virtuvę. Aš ruošiu žiedinius kopūstus su kiaušiniais bei džiūvėsėliais. Erna juos kepa. Galiausiai valgis jau paruoštas, prisikraunam lėkštes ir kertam. Baigus valgyti, užeina kalba apie alkoholį: kaip būtų gerai, jei mes jo turėtume, galėtume įkalti šiek tiek dėl drąsos.
- Mano bare yra butelis brendžio! - prisimenu aš. Atnešu į virtuvę butelį ir du stikliukus. Erna žvengia.
- O jei tavo mama pamatys, kad trūksta?
- Baik tu, jis stovi čia jau šimtą metų! Mano mama juo vaišina svečius.
Erna įpila mums abiems po pusę stikliuko. Paragaujam.
- Stiprus, - konstatuoja ji. - Šlykštus skonis. Fe.
- Reikia praskiesti su vandeniu, - sakau.
Praskiedus skonis nepasidaro geresnis. Bet mes vis tiek geriam. Po kiekvieno gurkšnio užsigeriam arbata.
- Vis vien geriau gerti dėl drąsos, nei leistis į veną, - pasiguodžiu.
- Tu ką, nori leistis brendį į veną? - žvengia Erna. - Gerai, galėsim pabandyt. Kai išgersim, jei patiks, dar po stikliuką į veną susileisim!
Pagaliau baigiam tą šlykštynę. Drąsiau nepasidaro. Aš lūžtu iš Ernos bajerių.
- Tai aš tada varau į vaistinę pirkti vienkartinių švirkštų, - juokauja ji.
Iš tikrųjų ji eina į vonią nusiprausti - jau greitai reiks sutikt su draugais. Nusprendžiam dar užsukti į parduotuvę. Tada Erna apsiauna mano senus kerzus. Mes apsirengiam ir keliaujam pro duris.

Parduotuvėj pasiimam pakelį čipsų ir atsistojam į sraigės greičiu judančią eilę. Galima užmigti. Pagaliau susimokam ir varom į Balvonų stotelę.
- Aš juos matau! - sako Erna. - Mindaugas ir Irena!
Mes susikabinam už parankių ir einam pas juos.