Kai beldžias vakaro sutemos
Į namus atsėlina tamsa,
Tik ūkanotos gijos sukasi
Apvydamos nuogas medžių šakas.
Saulės gaisai išleidžia vėsius spindulius
Apliedami visus šviesos sakais.
Tik vis tamsėjantys pavargę debesys
Vis bando saulę pasivyt žirgais.
Skarotų medžių rankomis
Prabėga likusios dienos aidai.
Ir tolumoj pamiršę liūdesį
Vis stovi ūko išausti miškai.
Dar raibuliuoja vandeny stebuklas
Vis bėgantis nuo vakaro gaisrų.
O Tu stebi – kaip pasikeičia rudenį
Gamta, pripildyta Tavų jausmų...