darbinis failas. aštunta dalis.

Dažnai grįždavau į mūsų miestelį, kuris kaskart atrodydavo vis mažesnis, o mano namai kaskart vis mažiau mano.

Berta nukabino nuo sienų močiutės kryžius, Berta negamino maisto, todėl namai nebekvepėjo maistu, Berta siūlydavo arbatos – tikros, ne žolelių, – tą arbatą traukdavo iš ten, kur močiutė anksčiau laikė miltus. Miltų namuose nebebuvo, nes kam reikalingi miltai, jei neketini nieko kepti.

Galvodavau, kad kitame, dideliame mieste, mane supa normalūs žmonės.

Tik atvykusi net sutrikau. Tiesiai iš autobuso patekau į namus, kuriuose man buvo skirtas kambarys su dvigule lova, senoviniu rašomuoju stalu, milžinišku veidrodžiu ir spinta per visą sieną. Spintoje buvo du komplektai patalynės ir keturi skirtingų dydžių rankšluosčiai. Tuose namuose buvo dar trys kambariai ir virtuvė. Be manęs, ten gyveno trys žmonės. Moteris buvo tolima mamos giminaitė, gal antros eilės pusseserė, tos pusseserės vyras buvo Bernardas, bet visi, išskyrus mane, jį vadino Benu, nes taip trumpiau, ir ta pusseserė su tuo Bernardu turėjo dukrą. Tai dukrai buvo ketveri, ją šaukė pupa, kai sužinojau, kad čia ne vardas, nustebau. Pati buvau įnikusi ją pupinti.

Mane glumino, kokia neįtikėtinai sklandi buvo ta šeima. Abu, pusseserė ir Bernardas buvo gražūs žmonės, dirbo kažkokius svarbius darbus, rytais dailiai rengdavosi ir su apetitu pusryčiaudavo, užsigerdami kava iš aparato, - tereikėdavo paspausti mygtuką ir po chromuotu čiaupu kyštelėti puodelį. Vakarais grįždavo visi trys. Abu rūpinosi savo pupa, o pupa, auginama tokio normalaus rūpesčio, iš darželio tįsdavo krūvas piešinių, kur po geltona saule susikibę mama, tėtis ir vaikas.

Jie patys, jų draugai, su kuriais vakarodavo šeštadieniais, kaimynai, kurie kaskart sveikindavosi, net jei sutikdavai juos trečiąkart tądien, - visi buvo normalūs.

Galvodavau, kaip jiems taip išeina? Tarp jų nebuvo dingusių motinų, latentinių gėjų savižudžių tėvų, mirusių vaikų/padovanotų vaikų/išprievartautų vaikų, kurie vėliau savo noru persikraustytų į lovas seneliams. Nieko panašaus toje šeimoje nebuvo.

Tiesa, vėliau sužinojau, kad Bernardas turi naują pupą su nauja žmona, bet tuomet su jais nebegyvenau, todėl daug negaliu papasakoti.

Išsikrausčiau iš jų namų todėl, kad taip liepė Juozukas, po to, išgirdęs vieną istoriją.

Kelias dienas prieš kažkurią šventę – nepamenu, kokią, Bernardas susivėlino į darbą. Pusseserė išsivedė pupą, o mes likome dviese.

„Klausyk, Mona, gali man padėti? “

Aš gėriau aparatinę jų kavą be nuosėdų, kitapus stalo Bernardas kiekvienoje rankoje laikė po dovanų maišelį.

„Neapsisprendžiu“, - padėjo maišelius ant stalo, - „Pažiūrėk“.

Nuo pirštų nusibraukiau pusryčių trupinius. Abiejuose maišeliuose po komplektą apatinių, pažiūrėti nieko ypatingo, vieni juodi, kiti raudoni.

„Kuriuos? “, - Bernardas nesakė, kam, aš neklausiau.

„Juodus“. – Ryškiai raudona mane dirgino.

„Tikrai? O aš galvojau raudonus“.

„Tai raudonus“, - iš tiesų man nerūpėjo.

„Tu man nepadedi“, - Bernardas truputį patylėjo, pats kilodamas tai vienus, tai kitus, o tada paklausė manęs, ar negalėčiau abiejų pasimatuoti ir pasirodyti jam, tada jau nuspręstų.

„Ok. “

Savo kambaryje užtrukau tik minutėlę, nes tebebuvau su pižama. Pirmiausiai apsivilkau raudonus, paskui juodus. Man tiko. Bernardas tylėdamas apžiūrėjo abu.
Į mano kambarį nesibeldęs užėjo, kai buvau nusimetusi juodąją
liemenėlę.

„Tu graži“, - pasakė.

Ir pats buvo gražus. Pusseserės nebuvo namuose ir man neatrodė, kad darau kažką blogo. O Bernardui atrodė. Po to, kai viskas buvo padaryta.

Juozukas dėl šitos istorijos supyko. Privertė mane pažadėti, kad iš ten išsikraustysiu. Svarsčiau, ko jis taip siunta. Galvojau, kodėl žmonėms atrodo, kad kūnas ir jausmai susiję.

„Kaip tu nesupranti? Tu tikrai nesupranti??? “, - Didelės akys spoksojo į mane nemirksėdamos.

Aš mylėjau Juozuką. Man patiko su juo miegoti. Mes tai darėme nuo tada, kai man buvo keturiolika ir aš jį mylėjau kaip brolį.

„Jis turi žmoną!!! Ir vaiką! ”, - Juozukas nebuvo geras dalykų aiškintojas, verčiau būčiau paklaususi senelio.

“Taigi žmonos nebuvo namie”. - Prie ko čia pupa, apskritai nesuvokiau.

“Ojėzau, Mona”, - Juozukas apkabino mane turbūt patikėjęs, kad man tikrai niekas neaišku, o gal gailėdamas ir guosdamas, kad nesuprantu tokių dalykų.

Iki paryčių pykomės, nes pasakiau jam visada maniusi, kad ir jis turi kitų mergaičių.

“Aš tave myliu”, - suinkštė, pavargęs nuo barnio.

“Ir aš tave myliu, Jozo”.

“Bet NORI kitų vyrų! ”

“Bet noriu IR kitų vyrų, taip. ”

Sielojausi, kad jis nesupranta.

Po dviejų savaičių, tęsėdama pažadą, išsikrausčiau iš Bernardo ir pusseserės namų. Per tą laiką pusseserė gavo juoduosius apatinius ir labai jais džiaugėsi. Jiedu toliau gyveno sklandžiai, o aš liūdėjau, kad turiu juos palikti – man patiko ten būti.