Vakar spaudė šaltis, o šiandien – atlydys. Sniegas
girgžda ir limpa į gniutulus, o virš baltų laukų – rūkas.
Malonu į plaučius įtraukti drėgną orą, nedeginantį šalčiu.
Ir štai vėl tas pats klausimas: kodėl rašau, užuot nerašęs?
Ar dėl to, kad negalima kitaip ir privalai daryti tai,
ką privalai, ar dėl to, kad lauki pagyrų ir pripažinimo?
Ar esi Dievo, ar pasaulio kunigaikščio, siūlančio tau
atsidavusių žmonių minias už tai, kad pardavei sielą, pusėje.
Kas iš to, jei laimėsiu pasaulį, tačiau pakenksiu savo sielai.
Šis daiktų švytėjimas per rūką, kurį bandau prakalbinti
eilėmis, vienintelis atlygis už rašymą. Tikiu poetų Dievu,
ir jį bandau prisišaukti ir garbinti rašydamas. Alsuoju
pasaulio žavesiu, nušvintančiu, kai nieko iš pasaulio
netrokšti, bet esi tik tam, kad liudytum tai, ką patiri.
Ir Didysis vyksmas, kitas poetų Dievo pavidalas, atsidėkoja,
atverdamas pasaulio tapsmą, kai daiktai pabunda, sklidini
slaptos gyvybės ir leidžia nujausti buvimo paslaptį,
į kurią įsismelkęs atgimsti iš naujo lyg Feniksas iš pelenų.
Rašymas tolygus matymui, nes matai taip kaip rašai,
o rašai taip kaip matai, ir primarginęs kelis užrašų
knygutės puslapius, pajunti, kad praturtėjai nelygstamumu,
atlygiu už rašymą. Ir eilės – lyg maldos. Tai būdas bendrauti
su Aukščiausiuoju, kurio Didįjį vyksmą liudiji rašydamas.
Sielos gerumas užlieja parašius eilėraštį ir staiga supranti,
Kad ne veltui gyveni, vilkdamas kasdienės rutinos jungą.
Ištrūkimai, kai alsuoji kosmoso stichijomis, vienintelė tau
likusi paguoda, už kurios dovanas dėkoji, liedamasis eilėmis.