Paslaptis

„Brangusis (skambus vardas, pavojinga pavardė),

    prisipažinsiu viską: tai aš pavogiau Jūsų žalią užrašų knygutę, kurios turbūt vėliau karštligiškai ieškojote. Nieko negalėjau padaryti, ji žiūrėjo į mane iš užpakalinės kelnių kišenės, išdavikiškai viliojanti ir ryški, o Jūsų užpakalis, lyg tyčia, ilgokai mataravosi man prieš nosį. Turite žinoti, jog mano smalsumas beribis, tad mikliai sudėjusi žalčio slidumo pirštus į paslaptingą kombinaciją, čiupau knygutę ir paslėpiau po staltiese. Jūs nieko nepajutote, bet mano nelaimei, slėpdama ją, netyčiomis užkliudžiau pustuštį bokalą alaus. Jei kada nors atiduosiu Jums tą knygutę, perspėju: kvepės alumi ir mano pirštais (skaičiau ją milijonus kartų).

    Taigi, aš ATSIPRAŠAU. Nejaugi nemanote, kad tai vienintelis vertingas žodis tarp visų kitų? Nemyliu aš Jūsų, nejaučiu, neliečiu – tai yra teisinga. Bet nieko nėra teisingiau ir intymiau už atsiprašymą, gerbiamasis.
    Pamenu tą kartą, kai atėjote į svečius. Kritau į Jūsų akis kaip į vilkduobę, turbūt nė pats nežinote, kaip jose pavojinga. Kažkas yra pasakęs, jog akys nieko kita daryti negali – tik įdėmiai žiūrėti. Tai pasakė turbūt koks viduramžių kvailys, kasdien žiūrintis į nukryžiuoto Kristaus paveikslą, bet nebematantis kruvinų stigmų. Kvailio akys tuščios prieš skausmą, bet jis visgi žiūrėjo įdėmiai. Susikaupusios, susitelkusios kiek kitokiam tikslui nei tik įdėmiai žiūrėti – štai tokios Jūsų akys. Akių visuma – žvilgsnis. Žvilgsnis – energiškai jaučiama elektros gija, dvasios trupmena, žmones jungianti nematoma virkštelė... vadinkite, kaip norite. Viena aišku – Jūsų alkanas, godus, liūdnas, vaikiškas, ramus, kenčiantis, sopulingas, išdidus, smalsus, viltingas, pragariškas, rėksmingas, nekaltas, bet nusidėjęs, paslaptingas, neišrašomas, nenusakomas, tamsus žvilgsnis mane užkasa po žemėmis. Nenoriu keltis iš to juodžemio, kuriame pats mane palaidojote nežiniomis, nesuvokdamas. Mūsų šalyje nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės! Ir ne tik mūsų šalyje, bet ir visur, visame, viskame, visuose! Tad, Jūs įsisukote į tam tikrą žmogžudystę, už kurią, tarkime, susimokėjote. Aš Jus apvogiau.
    Tą vakarą mes daug rūkėm ir mažai kalbėjom (o gal ir visai nekalbėjom). Tik iki šiolei nesuprantu, kodėl man pravėrus duris, po ilgos ir bežadės tylos pauzės Jūs pareiškėte: „Aš atėjau. Aš juk sakiau, kad ateisiu. Aš pažadėjau. “ Bet Jūs niekada nieko man nežadėjote! Ir apie Jūsų apsilankymą aš nieko nežinojau. Visą laiką galvoju, jog Jūs suklydote, atėjote ne pas tą žmogų, ne pas mane. Ir nebeturėjote kur dėtis, išvydęs nepažįstamą veidą – privalėjote užeiti. Juk Jūs ne koks bailys, kad bėgtumėt. Ir ne koks svetimšalis, susigėdęs kitataučio. Šiltas žmogus, meilus ir galbūt draugiškas. Tik tiek manausi apie Jus žinanti.

    Kai išėjote, susirinkau drabužius, susišukavau plaukus. Tyliai ir nedrąsiai apuostinėjau savo odą kaip koks šuo, kad atsiminčiau, įsidėčiau, įsikalčiau į galvą Jūsų kvapą. Bet man nepavyko. Tačiau kaskart, kai matau Jus ant scenos, visos mano juslės prasiveria lyg milžiniškos žiotys ir aš vėl užuodžiu. Velniškai gardu, pažįstama ir klaiku – visa tai bet kokiu atveju gąsdina.
    Nežinau, ar tiesa tai, ką perskaičiau Jūsų knygutėje. Ir išvis nebežinau, ar Jūs pats esate tiesa. Aš viliuosi, jog dar kartą pas mane ateisite ir pagaliau pasikalbėsime. Noriu žinoti. Noriu Jus žinoti visut visutėlį, kas man niekada nebuvo būtina kituose žmonėse. Taigi, aš lauksiu. Nors ir be pabaigos.

                                                                Ta pati - R. P. „

                                                                                                                                                                     
                                                                                                                                       


    „Atsakykite į neužduotus klausimus, abejokite mano kuklumu. Taip, kaip aš pasikliauju žvilgsniu, Jūs pasikliaukite šypsena. „ Štai toks mano tikrasis laiškas. Tik toks.
    Užklysti į švarią dvasią visada malonu. Bet net ir skaidriausiose pasaulio jūrose yra šlapimo, - mąstau, žiūrėdama į žmogų. Ir tai man padeda išlaikyti tylą kažkur tarp realybės ir nebūties; juk niekada nebuvo gera nusivilti... Dievaži, kartais tikrai palaiminga tylėti, tiesiog tylėti, prasmegti tylos malonume, piktdžiugiškai juoktis, jog tavo paslapties niekas nežino – tik tu pats. Tai beprotiškai malonu, siautulingai ir nesibaigiamai... ir taip gali tęstis amžinai, jei tik nori.
Amžinai - iki mėnulio tabletės, iki saulės glėbio, iki tobulo tavo ir mano gerumo... Iki tol, kol pats mirsi, o tavo paslaptys toliau gyvens atskirą ir nepažinų gyvenimą. Am-ži-nai.