Ji. Naktinis

Po ilgos pamainos ligoninėje šliaužiau stotelės link. Debesim aptukęs dangus atrodė toks sunkus, kad vos įstengiau jį panešti ant pavargusių pečių. Tai buvo vienas iš tų vakarų, kai norisi be jokio tikslo slankioti gavėmis, tarytum neturėčiau nei namų, nei užsiėmimo.
    Stebėjausi, kaip gali būti taip tamsu, pajutau, kad jau nebe vasara, bet dar ir ne ruduo. Tai nutinka kaskart, kai po vasaros atostogų pirmą kartą gaunu vakarinę pamainą ir išėjusi iš darbo patenku į nakties apgaubtas gatves. Šaligatviai žvilgėjo nuo drėgmės ir atsidavė dumblu. Priešais kiekvieną balą ant išdūlėjusių plytelių akimirką stabtelėdavau ir instinktyviai pasvarstydavau, ar verta mėginti nesušlapus kojų persikelti per vandenį. Jau ne kartą pastebėjau, kad mano atmintis susieja konkrečius asmenis su patirtom situacijom ir vietom. Eidama šlapiais šaligatviais visada prisimenu Algį. Kartą jis mane mokė per balas nešokinėti, nes tada balos, anot jo, stengiasi mus pačiupti, sako, geriau sušlapti kojas nei visu ūgiu išsitiesti ant purvo. Juokinga, nes yra tekę klausytis, kaip ligoninėje jam priekaištauja dėl murzinų ir šlapių batų. Vis laukiu, kada kartu su juo iškolios ir mane – juk tai aš ištįsu senuką pasivaikščioti rajono gatvelėmis. Algis yra užgimęs mokytojas, niekada nepraleis progos papostringauti ir išdėstyti savo tiesas. Jei kas leistų, tikriausiai jis net kieme pagautą svetimą šunį rastų ko mokyti: kaip kilnoti kojas, kaip ausis kraipyti arba tinkamiau viauksėti. Įtariu, kad dėl to jį taip noriai išleidžia su manimi pabimbinėti po apylinkes – tada kitiems nebereikėdavo klausytis jo nesibaigiančių plepalų. Jis tikrai nėra tas pacientas, kuriam labiausiai reikalinga slaugės pagalba, veikiau priešingai – ne aš, o jis mane vedžioja po gyvenimą. Taip ir bastomės: jis postringauja, o aš tik linkčioju. Mes vienas kitam labai tinkame.
    Kristė vis pasišaipo, kad aš nieko sau nerandu, nes tąsausi su penkiasdešimt metų už mane vyresniais lavonais. Sako, turėčiau atsirinkti, į kokius objentus kreipti dėmesį. Aiškinu jai, kad man netrūksta jokio objekto ar subjekto, atskubančio išpildyti savo misijos ir sutvarkyti mano gyvenimo. Man ir be misijų gerai. Tik kartais norisi šešėlio, kuris eitų greta, kad ir toks seniokas kaip Algis. Kristės manymu, toks tinka nebent knygoms kepti: klausyk ir užrašinėk. Labai įprastas suvokimas – tarytum kiekvienas užrašytas anekdotas gali tapti romanu. Taip, kartą pasakiau, kad ieškau prototipo savo naujo kūrinio personažui, nuo tada sesė medžioja man tą naują personažą. Jos supratimu, kuo daugiau žmogus tauškia, tuo daugiau iš jo naudos. Kristė nesupranta ir niekada nesupras, kad tyla nėra tuščia. Tyla nėra tik fonas veiksmui. Tyla irgi gali būti stiprusis elementas, pagrindinis personažas. Žinau, kad klausydama tylos pagaliau ką nors parašyčiau, tik dar neradau to, kuris savo tylėjimu galėtų tapti mano veikėju.

    Stabteliu priešais didžiulę kaip jūra balą. Vėl prisimenu Algį ir jo pamokas: geriau susišlapinti kojas, nei išsitiesti ant šlapio žvyrkelio ir būti apšauktam dėl supurvintų drabužių. Šiandien priešpiet pirmą kartą įsitikinau, kad toks scenarijus tikrai įmanomas: lyg kliša karvė išsiskėčiau prie vienos tokios balos. Tik to man trūko – ir taip jau kone vėlavau į darbą, o dabar dar teko grįžti persirengti.
    Dabar jau tikrai neketinu išsitiesti, tik šliaužiu kaip buka sraigė, apeidama kiekvieną kliūtį.

    Staiga prisimenu, kad buvau prižadėjusi nuvažiuoti pas Kristę.
    – Mažulėle, vėl rūpinuosi tavo daiktais, – pranešė ji, paskambinusi man į darbą.
    Rūpinkis, jei patinka, rūpinkis! Nekenčiu, kai mane sodina į jaunėlės krėslą, o Kristė tai daro beveik visada. Tik išjungusi telefoną supratau, kad liko visa krūva neatsakytų klausimų, tačiau nusprendžiau palaukti vakaro.
    Žinau, kad namie laukia įpusėtas failas su tekstu redakcijai. Velnias, jei du sakinius galima vadinti įpusėjimu, jei sukurtą dokumentą jau galima pavadinti failu. Kita vertus, dorai nepradėtas darbas mane įpareigoja labiausiai – suvokiu, kad turėsiu jį pabaigti, su vargais pabaigti, per kraujus. Dar nebuvo, kad nepabaigčiau. Per vieną interviu manęs paklausė, kas sąlygoja, kurį iš pradėtų kūrinių parašysiu iki pabaigos. Juokinga! Žinoma, kad aš, tik aš sąlygoju, ką rašysiu ir ką parašysiu! Nė vienas netiki, kad vienintelis sėkmės faktorius yra noras, mano pačios noras ir nusiteikimas. Regis, žmonės taip ir laukia, kada man nepasiseks, kada planas neišsipildys, kada projektas sužlugs – juk visiems retkarčiais taip nutinka, turėtų ir man nors kartą nepavykti.
    Kristei apskritai nusispjauti į mano projektus. Ji niekada netikėjo ir nepatikės, kad galiu būti rašytoja. Ji vadina mane felčere. Vis šaiposi: jei užsiimčiau savo profesija, bebrai nestatytų tiek užtvankų, ir visiems būtų geriau.

    Sesei tikriausiai buvo labai paranki ši mano nesėkmė – atvyksiu pasiimti telefono, o tada ir ilgėliau pabūsiu su Irute, kol mama lakstys savais reikalais.
    Kai pagalvoju, keista, kad mes su Kriste niekur drauge neišeiname. Lyg su liniuote nubrėžta: galime kartu sėdėti namie, važiuoti drauge pas mamą, na, dar visos mūsų giminės šventės bei privalomi susiėjimai, minėjimai, metinės, sukaktuvės, jubiliejai. Bet kad dviese išsiruoštume kur pasilinksminti – ne, to dar nėra buvę. Už tai esu puikus įrankis, kai sesei pritrūksta gyvenimo. Juokinga – įsirengė sau namus, pagimdė vaiką, turi viską, ko reikia, bet „gyventi“ eina kitur. „Gal tu turi ką nors? “ – įsidrąsinau kartą. „Ar ką nors turiu? Aš visada turėjau! O kas tau darbo? “ – užsiuto. „Ko gyveni viena, jei turi? “ – „O tu ko viena? “ – „Aš nieko neturiu, tai ir viena. “ – „Ai, reiškia, jei turiu, būtinai reikia skudurus mestis? Gal man patinka meilė per nuotolį? “ Per nuotolį? Nieko jai nebeatsakiau. Kristė amžinai prisigalvoja visokiausių nesąmonių. Meilė per nuotolį – tikra nesąmonė.

    Vanduo vis tebesisunkė iš plaukų ir kapsėjo ant plastikinio stalviršio. Be galo erzina netikros medžiagos ir negyvas pasaulis, kur viskas dirbtina, kur net užtiškęs lašas negali absorbuotis į paviršių, tik lieka spiginti akių.
    – Daugiau nieko nepametai? – vėl išgirdau sesės balsą.
    Matyt tas klausimas buvo šios ilgos, su kaupu turtingos dienos viršūnė, mano gebėjimų sąrašo baigiamasis taškas. Sustūmiau telefono detales į krūvą ir atsisukau.
    – Ne, nepamečiau, tik radau, – iškošiau. – Aš tik randu ir randu, supratai?
    Visą gyvenimą šalia Kristės jaučiausi pelenė, besitenkinanti tuo, kas atlieka nuo sesės. Esu jaunesnė dviem metais ir šešiom dienom. Kai ji žavingai atšvęsdavo savo gimtadienį, slapta nusižiūrėdavau ir iš likusių akimirkų susikurdavau savąjį, kuris būdavo nuostabus, tik per mažytį žingsnelį prastesnis nei sesės. Net išleistuves mokykloje švenčiau su jos suknele. Buvau pati gražiausia klasėje, bet kokia iš to nauda – man to nereikėjo, manęs tai netenkino. Kartais toptelėdavo, kad mano gyvenimas galėtų būti idealus, jei nebūtų jos – mano mylimos sesės.
    Išvydusi, kaip ji renka nuo grindų peršlapusius Irutės drabužius, vėl pasijutau nesmagiai.
    – Ir taip kasdien viską plauni... – mostelėjau.
    – Ar aš plaunu? – apstulbo ji. – Nuo kada princesė Diana pradėjo rūpintis skalbiniais? – ištarė be ironijos, veikiau, nuoširdžiai nustebinta.
    Taip, ji teisi – aš nuo pat mažens labiau domėjausi įrašais mano gamtos kalendoriuje nei tuo, kas vyksta aplink mane tarp gyvų žmonių. Visada taip pasinerdavau į savo projektus, kad nebegalėdavau aprėpti gyvenimo šalia. „Periferinis žvilgsnis“, – taip Mortenas Harketas apibūdino gebėjimą be pagrindinio tikslo matyti ir tai, kas vyksta aplink mus. Būtent tokio sugebėjimo aš neturiu. Gamta mane apiplėšė neatlyginamai.
    Sustojau priešais Kristę.
    – Kodėl jis toks? – mostelėjau į telefono detales.
    – Tokį atnešė, – ištarė. – Sakė, džiovino, – pridūrė po akimirkos.
    Nubraukiau nuo skruosto dar vieną lietaus lašą ir pačiupau savo skėtį.
    – Suknistas lietus... – numykiau.
    – Lietus.
    Vanduo vis dar kapsėjo nuo plaukų, antakių, smakro. Vėl paliečiau telefoną.
    – Atsargiai, nesušlapink. Sakė, ilgai džiovino.
    – Kas džiovino?
    – Kas? Tas senis.
    – Iš kur tu tą senį ištraukei?
    – Ot! Iš kur aš senius imu? Tikrai? – pašaipiai išsivėpė ji. – Gal tu pati, mažulėle, man pasipasakok? Pergulėjai su nepažįstamu ir dar telefoną palikai?
    Susižėriau telefono detales į rankinę ir pasisukau eiti.
    – Na nesiusk taip. Ir nesikrimsk. Nieko baisaus juk nenutiko.
    – Ne tavo reikalas! – sušnypščiau.
    – Gerai, ne mano reikalas.

    Jau ne kartą džiaugiausi mūsų dalia – Kristė gyvena taip toli, kad kol iš jos parvažiuoju namo, pyktis atlėgsta. O jei atgyja noras grįžti atgalios, jau būna per vėlu – nejau dar kartą trenksiuosi į kitą miesto galą?
    Pravažiavusi kelias stoteles apsidairiau po apytuštį autobusą, o tada iškrapščiau iš rankinės telefono dalis, išdėliojau ant sėdynės ir ėmiausi darbo. Surinkusi ir sudėliojusi viską į savo vietas paspaudžiau mygtuką. Įsitempusi laukiau, kol ekranas įsijungs.
    Tiesą pasakius, kam man tas telefonas? Nei man kas nors skambina, nei aš kam. Atverčiau kontaktų sąrašą – regis, visai nemažai žmonių pažįstu, tačiau pusei iš jų turbūt nė karto nesu net mėginusi prisiskambinti.
    Labiausiai man patinka kalbėtis telefonu su Kriste – tada viskas kitaip: kai jos nematau, man lengviau. Per telefoną mes esame lygios ir nebesipykstame, tik mylime viena kitą.
    Įdomu, ar tik su Kriste taip, ar ir kitą galėčiau mylėti iš tolo? Ar būtina žmogų sutikti?
    Telefonas tyliai subirbė. Prieš atsiliepdama žvilgtelėjau į ekraną. Na va, jau taikysimės?
    – Man viskas gerai, jau grįžau, – pasakiau tik tiek.
    Neatrodė, kad ji tikisi ko nors daugiau, todėl netrukus išjungiau ryšį. O gal ji išjungė. Tai jokios neturi reikšmės.

    Namų langai jau buvo tamsūs, regis, visi kaimynai miegojo. Tik šviestuvas lyg niekada nesiilsintis vaiduoklis mosavo savo žaliais plaukais. Kisa gūžojo prisispaudęs prie laiptų, nė vienas nesiteikia įsileisti katino vidun.
    Kai prisiartinau prie durų, išgirdau girgštelint vyrius. Netyčia aiktelėjau. Nors prie šių garsų jau esu pratusi, lietuje ir tamsoje viskas atrodė kitaip.
    – Nu, baladojies? – Romas susirietė prisidegti. – Vėl žmonėms miegoti neduodi.
    – Dirbau.
    – Lavonus kilnojai? Ar numirė kas? Laisvų vietų yra?
    – Taip taip, – susijuokiau, – tau visada yra, tik pasakyk, kada reikės.
    – Man reikės, kai pamatysi tuščią butą. Jau aš gyvas, kaip Juozas, iš čia tikrai nesikraustysiu.
    Juozo vardas vėl priminė veiksmą kieme prieš man išlekiant į darbą.
    – Ar atsirado nuomininkas? – mostelėjau viršun.
    – Koks ten nuomininkas... Iš kur tas nuomininkas atsiras, jei net rimto kandidato nėra? Nesuprantu – tokia vieta, toks nuostabus pasaulio kampas, o neatsiranda nė vieno, norinčio gyventi. Ot laikai!
    – Bet buvo kažkas atvykęs?
    – Buvo. Atėjo, pažiūrėjo ir išėjo nieko nepasakęs. Klausiau, ką sakė, sako, nieko nesakė. Mes dar skundžiamės, kad šeimininkas negeras. O iš kur jo gerumas imsis, jei tokie šunsnukiai čia renkasi, net nežino, ko nori, ko jiems reikia.
    – Ai, baik, Romai. Atsiras tas nuomininkas, neliūdėk. Juozas vis tiek negrįš, bet gal dar geresnį vietoj jo gausim. Pagalvok, gal kokį smuikininką, – ištariau ir slapčiom sukrizenau. Išsigandau, kad nebesusivaldysiu, todėl skubiai grįžtelėjau: – Varyk miegoti, viskas bus gerai.