Purvabridės godos

Jei kas sakys,
Kad Dievo naštą
Pasiimu ir kryžių nešti privalau...
Kaskart atodūsiu, dvasia suvargęs,
Košmarą kęsiu, - atsakau.

Kada gyvenimas apsąla
Ir šventės beldžiasi
Tada manau,
Jog taip smagu pakelt bokalą,
Ištuštint stiklą privalau.

Lašu pasaldinęs man burną
Raudonas vynas, apsąlau...
Tik tos kančios pilka purvynė
Mane pribaigs, širdis žinos,
Jog taip kas dieną atsiyrę
Laivai pakrantėje sustos.

Išmaudyti jų irklų yriai-
Nuneš į platumas, laivuos
Sukrautas deniuose troškimas,
Kad taip galėt laisvai gyvent!
Kur nėr to vargo, ta gadynė
Vien vėju blaškoma, bangos

Supuoja, supa-
Sapnų pynė
Tokia šviesi, tarsi ilgiuos
Nepaprasto, tik ta kankynė
Jo kryžių nešti, Jo kančios
Aš neištversiu... Sakė, gyrė
Būt kankiniu kožnos dienos.

Laivai išplaukia,
Irklų yriai
Mane užsups: miegok saldžiai...
Sapne tu vargo nepatyrei,
Nereikia skaudinti širdies.

Atskridęs vėjas bures drasko,
Laivelis neša per Mares...
Sapne svajas spalvotai tapo,
Mane sapnuojančiu suras.