Dievo kūrinijoj

Kai vakaro aušra
Sužibs žvaigždėtu rėčiu...
Ir man norėsis pasakos-
Tyli naktis...
Paskelbs tau nuosprendį,
Jog visagalis Dievas
Įprasmindamas save kūdikiu
Tave lydės kasmet.

Jo auką priimi
Ir nuodėmių žabangų kėslai
Tave supančioja,
Bet tos grandinės kris...
Išsivadavęs kūnu ir dvasia
Išaukštini-
Jo begalinę garbę
Ir dangaus valdžia
Primins, žmogau,
Trapus tavasis būstas!
Nors gimęs tobulu,
Save kaskart bandai
Paženklint nuosprendžiu,
Jog Visagalio kūnas
Kančios suvaržomas
Ir atiduotas Amžiams atgaivint.

Tava lemtis-
Būt amžinu...
Visatos glėby
Ir taip paskendęs žvilgsniu
Šiam žvaigždžių take
Suvoki- koks trapus
Ir amžinas...
Šioje didybėje
Dangaus nemarume.