Lenkiu aš galvą

Lėtai pavargęs slenka laikas. 
Sekundės eina valandom.
Jautiesi, kaip bejėgis, mažas vaikas,
Gyvenimą – kažkas nuspalvino
Juodom spalvom.
O akys blaškosi, vis ieško.
Imi savęs nekęst dėl to,
Nes, tas ko ieško, toks neaiškus,
Kad akys niekad jo neras ...
Ir ką tada gali pakeisti?
Bejėgis, silpnas, neramus žmogus,
Atrodo, niekas nuo tavęs jau nepriklauso –
Tik žemė, kuria vaikštai ir dangus.
Bet, visada yra kažkas, kas kelią rodo
Ir, jei paklusdamas eini –
Likimas tau pasiunčia žmogų,
Suprantantį, kad pasiklydęs savyje esi.
Su šypsena sutinka ir palydi.
Širdis – supras kitų bėdas.
Lenkiu aš galvą prieš tuos žmones –
Gydančius sielų žaizdas.
Palikę savo rūpesčius už durų,
Sutiks, tartum svarbiausias būtumei esąs.
Ir vėlei augi savyje, kaip vaikas,
Kaip basas eidamas per šaltas rasas.
Vėl akyse suspindi spindulėlis,
Suplėšydamas debesis juodus.
Lenkiu aš galvą prieš tuos žmones –
Įžvelgiančius, kad tu tik –
Pasiklydęs savyje žmogus...