kita pusė

Kelias  skyrė du kaimus.   Vienas iš jų stovėjo vakarinėje kelio pusėje, už miško, o kitas priešingoje, rytinėje – už plynaukio esančio įduboje, apsuptoje pelkių.  Tie kaimiečiai, kurie gyveno apsupti pelkių buvo vadinami purvyniais, o už miško esančio kaimelio gyventojus šaukė šiepalais.   Purvyniai  ypač nemėgo šiepalų, mat juos erzino šių draugiškos šypsenos ir,  kaip jiems atrodė, “ falšyvas“ džiaugsmingumas . Kai kurie  džiaugsmingieji taip pat murmėjo ant purvinų ir  šių elgesys   kėlė nenumaldomą troškimą žiebti jiems porą gerų antausių. Atsitikdavo taip, kad šiepalų vaikai, susižavėję iš pelkynų ataidinčiu linksmybių triukšmiu, užsigeidžia ir pereina į jų pusę. Šiepalai gyveno ramų darbininkų gyvenimą  ir nesistengė kišti nosių ten, kur nepageidautina. Tačiau purvyniai gyvenimu džiaugėsi kitaip – jie kėlėsi žaisti, puotauti ir svaigintis visais įmanomais gyvenimo malonumais. Be to,  jie  gaminosi svaigalus iš įvairių vaistažolių, kanapių ir aguonų galvučių. Ir atrodė anie kitaip, tad mažiesiems  šiepaliukams  panūsdavo pereiti kelią ir paragauti tos su triukšmu ir apsvaigimu derančios beprotybės skonio.
Nors kelias neturėjo jokių, draudžiančių jį pereiti ženklų, patekti iš vieno kaimo į kitą nebuvo lengva. Bėgliai turėjo tai daryti slapta, todėl  buvo vadinami perbėgėliais. Purvynių pabėgėliams galiojo viena nerašyta taisyklė – jei bus sugautas, arba  pats panorės grįžti atgal, išankstiniu kaimo tarybos sprendimu iš jo bus atimta teisė turėti palikuonių. Tiesa, pelkių gyventojų toks nuosprendis nebaugino, nes dažnas net nesvajojo apie tuos „ mažus klykiančius egoistus“ -  taip vaikus vadindavo prisvaigę purvini kaimiečiai.
Nors šiepalų kelio pusėje stovėjo dieną ir naktį budinti sargyba, tačiau norintys patekti į pelkynų kaimą, vis tiek sugebėdavo pergudrauti sargybinius ir perbėgti. Užmiškės kaimelio gyventojai savo bėgliams netaikė jokių bausmių, mat jie buvo įsitikinę, kad negalėjimas atsispirti  kvailam elgesiui atneša nusivylimą ir kaltę, o tai jau pakankamas atlygis. Be to,  jie labai mylėjo savo perbėgėlius, kuriais dažniausiai tapdavo vaikai, todėl labai laukė jų grįžtant.

Pelkių kaime gyveno mergina vardu Smiltė. JI  buvo tokia nepanaši į pelkynų gyventojus, kaip mažytė balto jūros smėlio kruopelytė į krantą išmestus ir mazutu smirstančius dumblius . Ši mergina nepažino kito pasaulio, išskyrus savo kaimą, tačiau žinojo jį esant ir labai norėjo ištrūkti. Ji matė, kad šiepalai yra kitokie. Nors pelkių kaimiečiai šaipėsi iš jų, šmeižė, jiems nepatiko šiepalų šypsenos, net vadino jas nenatūraliomis, nes normalūs žmonės, anot jų, tiek daug nesišypso, tačiau,  po teisybei, šie girtuokliai bijojo  šiepalų skvarbaus žvilgsnio ir niekada nežiūrėjo  į jų švytinčias akis. Nuolat apsvaigusiems tamsuoliams jų žvilgsniai atrodė įtartini ir „ papachivaly kažkokiais burtais“.

Kartą, kai  Smiltė suprato, kad  atėjo laikas žengi žingsnį į kitą kelio pusę,  ji pajuto, jog nesugebės. Svajoti buvo taip malonu, planuoti pabėgimą tapo  kasdienybe, tačiau imti ir įvykdyti pasirodė neįmanoma.  Šiepalai turėjo savo gyvenimą, įpročius, net kelias link jūros buvo jų pusėje.   Smiltė gimė šalia pelkynų,   purvynių giminėje, pasmerkta gyventi tarp šių žmonių,  tad atrodė kvaila apsimesti kažkuo kitu. Taip mąstant, Smiltės veidą uždengė nematomas juodo aksomo šalis, tai melo ranka apgaubė jos akis liūdesiu. Mergina užsidarė namuose, uždangstė paklodėmis langus ir pradėjo laukti nakties, nes tik naktį Smiltei sekėsi apsimesti tuo, kuo nebuvo ir ji leido sau manyti, kad gyvenimas tęsiasi taip, kaip ir anksčiau. Tačiau pelkinukei  sekėsi vis sunkiau.   Ji taip pavargo , kad  vieną dieną užmigo ir neprabudo naktį, nei kitą, ir dar sekančią. Smiltė miegojo ir miegojo ir, kažin, kuo tai būtų pasibaigę, jei vieną vėlų vakarą į jos namus nebūtų užėjęs vaikas.

Tai buvo iš šiepalų pusės perbėgęs maždaug dvylikos metų berniukas. Jis dar visai neseniai panūdo atsidurti pelkynų pusėj, tačiau labai greitai pasigailėjo, nes tikras purvynių gyvenimas nė kiek nepriminė to džiugaus triukšmo, kurį į užmiškės kaimą atnešdavo iš pelkių sklidęs aidas. Berniukas labai greitai įsitikino, kad pelkių gyventojai nuolat apsvaigę tik todėl, kad bijo savęs tokių, kokie iš tikrųjų yra. Tikri purvyniai buvo nuobodūs, nedraugiški  tinginiai ir nė kiek nepriminė jo tėvų, bei kitų šiepalų.   Vaikėzas  truks plyš turėjo grįžti atgal, tačiau tai pasirodė ne taip paprasta.   Purvini nenorėjo paleisti nė vieno perbėgėlio, mat laikė juos pergalės prieš „šiepališką nuobodybę“  trofėjais.

Visai neseniai berniukas matė iš namo išeinančią merginą, kuri atrodė kitaip, nei pelkiniai. Jos veide nebuvo to buko pasitenkinimo išraiškos,   būdingos apsvaigusiems žmonėms, ji atrodė  labai maloni  ir mokėjo  šypsotis. Šiepalų kaimietukas nusprendė, kad ja galima pasitikėti. Naktį, šiek tiek  pastoviniavęs prie jos namo durų,   truktelėjo už rankenos. Durys nebuvo užrakintos ir berniukas įsidrąsinęs įėjo. Nenorėdamas gąsdinti merginos, šiepaliukas  nusprendė palaukti ryto, tačiau ir ryte namas nė kiek nepagyvėjo, kambariuose ir toliau tvyrojo tyla, pro langus neprasiskverbė auštančios dienos  pustoniai ir čia trūko oro.
Berniokas rado Smiltę miegančią. Jos veidas atrodė sukritęs, susenęs ir sulysęs, tačiau žiūrėdamas į miegančią merginą, vaikas dar sykį įsitikino, kad ši panelė yra kaip tik ta, kuri jam gali padėti .

Staiga Smiltės blakstienos suvirpėjo, ji sudejavo, pramerkė akis ir įsižiūrėjo į berniuką. Šis atnešė vandens ir suvilgė jos lūpas. Šiek tiek atsikvošėjusi mergina atsisėdo,  atrėmė nugarą į lovos galvūgalį ir sužiūro į nepažįstamąjį. Jos mintyse vienas paskui kitą, lyg kareivukai rikiavosi klausimai, kuriuos knietėjo užduoti šiam kiek persigandusiam vaikėzui: „ Kas tu toks? “, „ Kaip čia patekai? “, „ Ar mudu kažkaip susiję? “ Tačiau visus juos akimirksniu išsklaidė labai aiški ir nenuginčijama mintis: „ Jis atėjo pasiimti manęs... ir šį kartą aš eisiu“.
- Kaip ten jūra?, - sukietėjusiomis lūpomis vos pralemeno Smiltė.
- „ Kąąą, gal ji nuprotėjusi?, - pamanė šiepaliukas ir nusivylė, - „ veltui įsibroviau“.
- Neišsigąsk, - nutraukė berniuko mintis Smiltė, - taip turėjo atsitikti.

Ir ji papasakojo apie savo troškimą pabėgti iš pelkių  ir pasiprašyti laikino prieglobsčio pas šiepalus. O  iš ten, dalinosi svajone Smiltė, tiesiu keliuku ji nukeliaus  iki jūros ir gulės ant kranto, panardinusi kojas ir rankas į smėlį  klausysis nutolusių laivų tūtavimo, kirų klyksmo ir rausvo saulėlydžio piano. Po truputį ji prisipildys džiaugsmu ir ramiai nugyvens jais skirtas dienas.  

Šiepaliukui patiko Smiltės pasakojimas, jis dar buvo vaikas ir negalėjo iki galo suprasti naujo gyvenimo prasmės, tačiau tai, kad mergina nori nukeliauti iki jūros, sugrąžino jo pasitikėjimą. Šiepalai mylėjo tą pulsuojančia gyvybe gelmę ir žmogus, kuris ieškojo kelio iki jos negalėjo nepatikti.
Jiedu sulaukė tinkamos akimirkos ir, padėdami vienas kitam,  nepastebėti perbėgo  iš vieno kelio pusės į kitą.

Žmonės pasakoja, kad kelias, skiriantis du kaimus yra ir dabar. Jis stovi tarp dviejų, taip arti esančių ir visai nepanašių pasaulių ir neturi jokių jį draudžiančių pereiti ženklų. Viename gyvena žmonės, kuriems taip liūdna, kad jie moka tik apsimesti, jog šis gyvenimas jiems patinka, kitiems užtenka visai nedaug ir to niekas negali iš jų atimti . Šiandien perbėgėlių atsiranda vis mažiau. Pelkynius dar giliau įsiurbė jų priklausomybių dumblas ir retas, kuris nori iš jo kapanotis, o šiepalai ir toliau dirba kasdienius darbus,   džiugina pasaulį ir kviečia žmones apsilankyti jų kaime. Bet labiausiai jie nori, kad kiekvienas perbėgėlis ar paprastas atklydėlis, niekada negrįžtų ten, iš kur atėjo,   liktų gyventi pas juos ir susitiktų su kviečiančiu jūros virpuliu,   apsigyvenančiu  kiekviename, kuris tik jį išgirsta ir jam paklūsta.

„ Štai dabar yra priimtinas metas, štai dabar išgelbėjimo diena“...