Vakarinė

Jau vakarinė nusileido tau į delnus.
Jos švelnų nerimą tu lūpomis jauti.
Tegul baugus rytojus vėliai neateina,
Vien praeitim dabar tu gyveni.

Rasota brydė veda rūko glėbin,
Nuklojusio  takelius  atminties.
Nurimk, širdie, vien vardą jo kartoti.
Negrįš, negrįš iš mūsų praeities.

Taip gera būti ten, kur likom dviese.
Ir skausmas vėl ramina, lyg malda.
Atleisk, bežadėm lūpom kužda vėjas.
Atleisk už tartą paskutinį – niekada.