Nea

Vakar bandžiau nemąstyt:
sukūliau puodelį su rožėm
ir neišmokau spalvotyros.

Vaikščiojau po miestą,
šnekėjau su sidabrinėm žvaigždutėm
ir oranžinėm žvakidėm.

O kai auksiniai dubenys ėmė mane tąsyti už skvernų
aš kreipiausi į kalėdų senį.
Bet jis pasirodė bejėgis ir kvailas.

Ir aš supratau.
Kad su folijom ir blizgučiais
bendrausiu viena.

Kad vitrinos nežino, kad šventė
ir kad  senis - besmegenis.
o jo akys plastmasinės ir net neblizga.

Ir pasidovanojau žėrinčią girliandą,
ir paslėpiau ją iki pavasario,
nes kalėdos čia niekuo dėtos.


(Pati žinau kad čia ne eilėraštis, bet man taip labiau patinka)