Kas ketvirtą mėnulio savaitę

Šimtas vėtrų atgabeno tave
į Vengrijos saulėgrąžų lauką,
net jei nieks čia nelaukia -
dairytis gražu:

ragauti rudens girą,
nors ir tyliai -
atsigerti ištroškus,
be garso
kojomis
paliesti_žemę

susiskleidus parašiutui
skiemenuoti gyvenimą tyliai,
kai skaityt sakiniais
per-ilgu
per-gilu:

tik iš šėlstančio oro
įkvėpti šviesos -
ir galiausiai prigyt
nederlingam dirvožemy.


Kas atrodo toli -
nejučia priartėja
nustojus skaičiuoti mėnulius
ir žvyrą po kojom žarstyt:

daug lipau, pavargau -
galvą ant medžio kamieno padėjau,
gal kas tylint priglaus pakely.


Vėl sunėręs rankas
rąžos žaibas po kriauše -

jau kutena lapus
ir linksniuoja skrydžius:

iš Toledo į Siriją -

neaprėpiamo,
šėlstančio gylio
pilnas
jo jausmų vandenynas:

maudosi čia
mano juodos žuvelės -
jos ragavusios žemės ir žvyro,
viską žino:

kai nustojo judėti pirmyn -
apsipylė šviesa ir sugijo -
nors ir pakeitė spalvą, -
turškiasi šiandien tokios laimingos
svetimam, bet gaiviam vandeny.


Niekada man ne-pasakei
ir manai, kad taip
niekada
ir nepa (si) rodei:

aš žinau -
tu kas vakarą godžiai
(kai galvoji, kad niekas nemato) -
atsigert ateini.


Prasilenkiam abu
kas ketvirtą mėnulio savaitę -

lyg netyčia šiandien
(ne) tikėtai
po visų pilnačių
ir suklypusių žvilgsnių į saulę -
atpažinau

(ir gerai jau – pripažinau),

o, galiausiai -
sulaukus tamsos -
imsiu ir specialiai išduosiu:

mūsų žvilgsniai skirtingi,
bet lūpos vienodos:

pamatysi, greit sutiksi mane –
aš dar laukiu

giliam šuliny.