Varnaitė vardu Jurga (10 dalis)

Pasibaigus pamokoms nuotaika nepasitaisė nė per plauką ir Jurga netgi tiksliai žinojo, kokia musė jai įkando – toji Musė dabar vairavo raudoną „Mazdą“, nusiteikusi apginti visas gimnazijos merginas nuo bet kokio įsivaizduojamo blogio. O ypač tą, kuri sėdėjo jos dešinėje, pasidabinusi savaitgalio mėlynėmis bei kitais, užslėptais sumušimais.

Jurga tegalėjo giliai atsidusti ir apsidrausti – ji iš anksto paskambino motinai ir paaiškino, ko ši turėtų tikėtis grįžusi namo. Tikėjosi irzlių priekaištų, tačiau mama ją išklausė stebėtinai ramiai.

- Koks keistas pastatas, - nusistebėjo Musė, įvairavusi į vidinį kiemą. - Praeidavau ir anksčiau pro šalį, bet tik dabar dėmesį atkreipiau...
- Čia gyvenamasis namas sujungtas su privačia sporto sale, - paaiškino Jurga. - Mano tėvas moko aštuonių rūšių kovų menų.
- Tikrai? - Musės veidu nuslydo šešėlis. Moteris prisiminė Jurgos nenorą kalbėtis apie savo mėlynes ir keistą sąlygą papasakoti viską prie motinos akių. Ar gali būti, jog šioje šeimoje gyvena prasigėręs  smurtautojas, išmanantis aštuonias kovų menų rūšis?

Jurga atidarė mašinos dureles ir išlipo, suraukdama nosį iš skausmo. Šlaunis vis dar diegė, nors ir gerokai mažiau.
Direktoriaus pavaduotoja užrakino automobilį, susibruko rankinę po pažastimi. Kelias sekundes nepaleido raktelio spynoje, svarstydama, ar nevertėtų visgi palikti atrakintos – maža kas blogo nutiks? Dar reikės skubiai nešdintis nuo pavojaus. Siaubo filmų herojai tokiais atvejais labai sunkiai pataiko į raktaskylę.
- Užeikite, - pakvietė Jurga, prisiminusi, jog ji dabar yra šių namų šeimininkė ir privalo kažkaip priimti svečią. Elementarus svetingumas ir mandagumas - taip...
Atrakinusi duris nusiavė batus ir įsispyrė į šlepetes. Surado dar vieną porą Musei, patyliukais svarstydama, kaip turi atrodyti „elementarus“ svetingumas ir kodėl jis apskritai turėtų būti elementarus. Atsakymo taip ir nesugalvojo.
- Mama grįš už pusvalandžio, o aš dar turiu paruošti sporto salę, - patrynė delnus neramiai. - Iki ketvirtadienio pavaduoju tėvą... Amm... Gal kavos?
- Taip, kavos, ačiū... - dairėsi po plačią virtuvę direktoriaus pavaduotoja. Ji niekada neatsisakydavo kavos, nors labiau mėgo gaminti ją pati. Ilgametė praktika parodė, jog labai mažai žmonių sugebėjo paruošti kavą tinkamai.
„O ar yra namie ko nors prie kavos? “ - svarstė susirūpinusi Jurga. - „Ir kas tiktų prie tos kavos? Aš jos beveik negeriu... “
Ji ėmė tikrinti spintelę, kurioje mama paprastai laikydavo sausus pusryčius, makaronus ir retsykiais – sausainius.
Deja, spintelėje švilpavo pavasario vėjai. Truputį pasvarsčiusi Jurga nusprendė pirma pasirūpinti kava. Apie kitus dalykus galvos vėliau. Taip – į priekį mažais žingsneliais...

- Tai tavo tėvas yra mokytojas? - Musė įdėmiai stebėjo Jurgos veiksmus, stengdamasi aptikti dažniausiai kartojamas kavos ruošimo klaidas. Maloniai nustebo, kai mergina ištraukė iš spintelės stambią, juodą kavavirę – gerokai didesnę nei paprastai sutikdavai kieno nors namuose. Litro talpos? Pusantro?
- Taip, - murmtelėjo Jurga, užpildydama stambų sidabrinį sietelį kava. Šiek tiek suslėgusi juodą masę peiliu, nubraukė perteklių ir ėmė pildyti kavavirę vandeniu. - Dabar jis Vilniuje.
- Aha...
Moteris atsargiai apsidairė, ieškodama nuolatinio girtuokliavimo įrodymų. Tuščių butelių niekur nesimatė, virtuvėje tvyrojo silpnas citrinos kvapas - nuo indų ploviklio. Grindys klotos keraminėmis plytelėmis ir nė ženklo, kad pastaruoju metu į jas būtų isteriškai daužomi indai.
Įtariamasis monstras Vilniuje – tai gerai.
- O tavo motina?..
- Ji vadovauja traumatologiniam skyriui, - Jurga pastatė kavavirę ant viryklės ir įžiebė ugnį.
- Tavo motina dirba ligoninėje ir nemato, kad tu visa sudaužyta vaikštai? - nusistebėjo Musė.
- Rimtai, tai nėra taip svarbu... - atsiduso Jurga.
- Dar ir kaip svarbu! - užsispyrė moteris. - Nebent tu pati sau tas mėlynes įsistatei! Juk ne pati, ar ne?
- Na... hm...
Jurga pasikrapštė pakaušį svarstydama, ar ne geriau būtų iškloti visą tiesą. Ji nebuvo itin linkusi bendrauti.  Motina tikriausiai sutvarkytų šį nesusipratimą kur kas geriau, nesukeldama trečio pasaulinio karo. Tuo tarpu Jurga savo žodžiais ne itin pasitikėjo, labiau pripratusi prie tylos. Dar leptels ne tai, ką reikia – paskui reiks Musę prievarta surišti ir įtikinėti, kad viskas yra ne taip, kaip jai atrodo.
- Gal mes palaukime mamos, - pabandė nusišypsoti.
Musė sunėrė rankas ties krūtine ir nepritariamai atsiduso.
- Ir... kaip jau sakiau, man trumpam reikia į sporto salę, - mergina sugriebė kasos galiuką, sukdama jį tarp pirštų. - Tuoj grįšiu.

Ilgšei pradingus, Musė neramiai dirstelėjo į paliktą kavavirę, truputį pasipiktinusi tokiu neatidumu. Kas bus, kai tas didelis daiktas ims spjaudytis garais ir kunkuliuoti? Tokių gyvybiškai svarbių dalykų negalima palikti be priežiūros!
Išgirdusi kaistančio vandens cypimą, ji neramiai pasimuistė ant kėdės, svarstydama, ar nevertėtų jai pačiai perimti kontrolę virtuvėje. Patikėk neatsakingai, sumuštai paauglei kavą ir vėliau gramdysi prikepusias kavos dėmes nuo viryklės. Blogis.

Kai vanduo ėmė skleisti kur kas raiškesnius virimo garsus, Musės šlepečių padai jau nervingai stukseno į grindis. Jurga vis dar nesirodė, pradingusi už masyvių durų.

„Tuoj kunkuliuos. Tuoj vanduo persisotins garais, jo tūris padidės mažiausiai du su puse karto ir viskas ims kilti viršun, tiesiai per sietelį ... kas bus, kai niekas viso to nepagaus laiku?! “ - virė kartu su kava mintys moters galvoje. - „Viskas, jau verda! Imu valdžią... “
Vos spėjo kilstelėti užpakalį nuo kėdės, kai durys skubiai trinktelėjo ir Jurga vėjeliu prakošė pro šalį, viena ranka nukeldama kavavirę, kita traukdama puodelius iš džiovyklos. Sukosi greitai ir tiksliai, nedarydama bereikalingų judesių.
„Šitaip ir širdies smūgį galima gauti“ - su palengvėjimu atsiduso Musė.

Netrukus prieš ją ant stalo atsirado DIDELIS, dailus puodelis absoliučiai juodos kavos, cukrainė ir mažas šaukštelis.
- Gaila, bet prie kavos šiuo metu nieko nėr, - murmtelėjo Jurga.

Girgžtelėjus paradinėms durims, abi žvilgtelėjo į rūbinės pusę. Musė iš karto pažino moterį, net ir nė karto jos nemačiusi. Kai Jurga atsistodavo šalia savo motinos, retas kuris nesuprasdavo kraujo ryšio tarp judviejų, net ir esant nemažam ūgių skirtumui. Plaukus abi pynė į tokias pat ilgas ir storas kasas, akys tokios pat pilkos, tik motinos veide buvo kur kas daugiau emocijų.
- Ilgai laukėt? - šūktelėjo ji nuo durų, nužvelgdama abi merginas bei mesdama parduotuvės krepšius į šalį. - Atleiskit, į Maksimą kažko patraukė. Ir prie kavos paėmiau, jei ką!
Nuspyrusi batelius, ji žengė link Musės, palikusi krepšius Jurgai.
- Diana, - ištiesė ranką.
- A... Ri... Rita aš... - sumikčiojo direktoriaus pavaduotoja, sekundei įstrigusi tarp stalo ir kėdės. Ji sugriebė moters ranką, ūmai pastebėdama visas nublukusias mėlynes, padengusias šios riešą.
Diana maloniai nusišypsojo.

Musė akimirkai sustingo. Jau dvi sumuštos šiuose namuose? Pala, o kada tas monstras vyrelis iš Vilniaus grįžta?..

- Jūsų kraujo spaudimas gerokai paaukštėjęs, - pasakė Diana, nykščiu nubraukdama palei Musės delną. - Prisėskit, nestovėkite.
- Man viskas gerai, - patikino Musė, pati tuo smarkiai abejodama. - Beje, aš dirbu direktoriaus pavaduotoja gimnazijoje, kur... kur Jurga mokosi...
- Aha, aišku, - šūktelėjo garsiau Diana, siekdama puodelio spintoje, - kuo gi mano pirmagimė šį kartą pasižymėjo?
Nustebusi Jurga dusyk mirktelėjo. Motina jau žinojo, kas nutiko, tai kam tokie keisti klausimai?
- Tai visgi reiktų suprasti, jog kažkas nutikdavo ir anksčiau? - Musė akimirkai pamiršo mėlynėmis nusėtą paauglės kūną, prisiminusi šią tvirtinant, jog ji visai ne problematiška. Priekaištingai pažvelgė į Jurgą iš padilbų.
- Ji paauglė. Paaugliai visada prisigalvoja daugybę dalykų, - pasakė Diana prodainiu. - Bet aš sakiau „pasižymėjo“, o ne prisidirbo. Mano dukra ne iš tų, kurios kelia problemas.

Musė žinojo šią dialogo dalį mintinai. Kiekvienas tėvas ar motina būdavo šventai įsitikinę, jog jo ar jos atžala yra angelas paauglio kūne.
Didžiausias galvos skausmas būdavo tie, kurie nenorėdavo girdėti kitokių argumentų. Bet šį kartą tai nebus didelė bėda, kai problemos įrodymas akivaizdus.
- Neabejoju, kad pasikalbėsime apie šventąją dalį vėliau, - pratarė Musė. - Ar žinojote, kad jūsų dukters kūnas... emm... visas sumuštas?
- Ak, tai... - Diana atsirėmė į virtuvinį stalą, gurkštelėdama kavos. - Taip. Ir ne jos vienos. Jūs tikriausiai pastebėjote, kad aš pati mėlynių nestokoju. - Ji kilstelėjo ranką, atsmaukdama rankovę. - Jums nereikėtų dėl to jaudintis. Mūsų šeimoje tai labai įprasta. Tiesa, negalėčiau tvirtinti, jog šitoks KIEKIS yra įprastas, nes senokai pati tiek beturėjau, bet... ko tik nepasitaiko...
Ji nutilo, murmėdama kažką panosėje.
- P... ponia d... Diana, bet tai NĖRA normalu! - kur kas garsiau pratarė Rita, mėgindama pakilti nuo kėdės. - Smurtaujantis vyras šeimoje toli gražu nėra normalu! Tai, kad jūs ir jūsų dukra vaikštote sumuštos – tai TAIP BAISIAI nenormalu...
- Pala, - moters veide pražydo lengva šypsena. - Nepainiokime čia mano vyro, gerai? Viena – mūsų šeimoje jis yra glostomas katinas. Jis nedrįstų pakelti rankos prieš moteris. Antra – šiuose namuose mėlynę galima įsigyti ir neteisingai smūgiuojant į bokso kriaušę. Jūs turėtumėte suprasti, kad KIEKVIENAS šios šeimos narys yra kažkiek pasikaustęs kovų menuose. Tai reiškia, jog mėlynės mums yra kasdieninė duona. Tiesa, visiškai sutinku, jog tai gana prastai atrodo mokykloje...
- Jūs man sakot, kad Jurga labai neteisingai smūgiavo į bokso kriaušę? - Musė netikėdama žvelgė tiesiai Dianai į akis.
- Oi ne, tos mėlynės yra mano darbas, - pasidižiuodama nusišypsojo Diana. - Pažiūrėkite, ką mainais ji man padarė...
- Mam! - šūktelėjo išraudusi Jurga ir motina nenoriai nuleido marškinėlių kraštą žemyn.
Musė vos neišleido kavos per nosį.
- Aišku, būtų labai malonu, kad visų tų dalykų nereklamuotumėte mokykloje... - šelmiškai nusišypsojo Diana. - Kaip jau sakiau, šį kartą mudvi truputį pasikarščiavome ir mėlynių gavosi šiek tiek per daug. Normaliomis sąlygomis jų būna nykiai mažai ir aš tikiu, kad Jurga  tyčia nedemonstruos visam likusiam pasauliui. Ji ir taip pakankamai drovi.
Jurga pavartė akis ir dirstelėjo į sporto salės duris, svajodama atsidurti už jų. Kaip ir tikėjosi – mama veltui burnos neaušino, išminuodama įkaitusią situaciją beveik akimirksniu. Kad jai tokius sugebėjimus...

Tuo tarpu Musė karštligiškai svarstė, ką tinkamo turėtų pasakyti. Jai net galva svaigo nuo minties, jog smurtas šioje šeimoje yra tapęs pageidaujama norma. Tarsi visi šie žmonės gyventų visai kitame pasaulyje, kur galioja kitokios etikos normos.

- Gerai, tebūnie, - nusileido nenoriai. - Bet tai nepateisina kitų dalykų, kuriuos Jurga daro koridoriuose pertraukų metu.
- Tokių kaip...? - surimtėjo Diana, skubiai dirstelėdama į dukterį.

Visos trys grįžtelėjo, kai durys atsidarė ir paniurusi bei nelaiminga Miglė nusviedė savo kuprinę ant batų dėžės. Urgztelėjusi atsirėmė į sieną ir sulenkė koją, siekdama batų raištelių.
- O, - pastebėjo bei pažino Musę. - Mes svečių turim? Laba diena.
- Laba diena, - burbtelėjo direktoriaus pavaduotoja, pametusi minties galą. Dažyta blondinė jai pasirodė kažkur matyta. Ir jei jau matyta, reiškia, iš tos pačios mokyklos, ne kitaip.
- Palauk, argi ne tu ta mergina, prie kurios Jurga mokykloje priekabiavo? - išsprūdo Musei greičiau, nei jos sąmonė su visais etikos filtrais suveikė.

Dianos lūpos lėtai išsirietė į mąslią šypseną, o Jurga ėmė lėtai trauktis prie sporto salės durų, ketindama slapta nusiplauti.
- Aa... taip, - atgijo iš sąstingio Miglė, ūmai susigaudžiusi, kas ir kaip. - Tiesa, aš esu ta mergina, teisingai... Jurga privertė mane atnešti jai dienpinigius tiesiai į namus, todėl aš ir čia!
- Gal tu liausies? - išsidavė Jurga nuo sporto salės durų, kurias jau buvo pusiau pravėrusi. - Ji... ji mano sesuo. Ir ji visada šitaip, nekreipkit į ją dėmesio.
- Nes tu nuobodi, - nusviedė batelį į šalį Miglė. - Ir tu draugų neturi. Tave reikia retsykiais pabaksnoti, kol į Šaolino vienuoles nepatraukei.
- Aš turiu vieną draugę. Rasa mano draugė!..
- Ne, ji tavo klasiokė! Tu tik į jos klausimus atsakinėji dialogo metu. Ji MANO draugė... Buvo bent jau, prieš kelias valandas, - susierzinusi Miglė nusviedė antrą batelį ir čiupo kuprinę.
- Kas nutiko? - sukluso Jurga.
- Nieko! Susipažino su kažkokiu stuobriu per ilgąją pertrauką ir nuo to laiko jiedu kitame pasaulyje, aš jai visai nebeįdomi!
Miglė užbėgo laiptais į antrą aukštą ir pradingo savo kambaryje.

- Dar prisimenu savo pirmąją mokyklos meilę, buvo beveik panašiai, - atsitokėjo Diana. - Tai grįžtam prie temos. Ką DAR mano Jurga mokykloje padarė?
- Nieko, - gurkšnojo kavą Musė, galvodama apie savo pirmąją meilę. Prisiminimai buvo visiškai gėdingi ir apgailėtini.
Tačiau kava buvo tikrai gera.

<<>>


Viktoras primerkė akis, dairydamasis nuo tarpdurio  į susirinkusius karate klubo narius. Kažkokia keista atmosfera tvyrojo patalpoje, kurios jis kol kas nesugebėjo paaiškinti. Kažkas tamsaus ir keisto  sklido žvilgsniais tarp jo vyrų bei spietėsi pakampių šešėliuose.
„Turbūt man vis dar galva sukasi po ligoninės“ - nusprendė pagaliau.

Jį pasitiko nedidelis stebuklas – Sergejus, Domas (Dima) ir Kęstas (Kolia) sėdėjo kartu su kitais klubo nariais, pagaliau kažkokiu stebuklingu būdu pasprukę iš „pragaro palatos“.
- Zdorov, Viktia, - burbtelėjo Domas, nunarindamas galvą.
- Priviet... - lėtai atsiliepė šis.

Staiga suprato, kas negerai – čiužiniais klotas klubo plotas buvo visiškai tuščias. Paprastai įėjęs visada atrasdavo mažiausiai bent porą vyrų, bemėginančių išsiaiškinti gyvenimo prasmę kumščių pagalba.
Dabar gi visi vyrai ilsėjosi ant suolų, o jų veiduose buvo sustingusios keistos išraiškos. Niaurūs žvilgsniai naršė po tuštumą, vengdami Viktoro akių.
Tarsi gyvenimo prasmė būtų prarasta amžiams.

- Kas vyksta, chebra?
Vyrų akys neramiai sukrutėjo po nuleistais antakiais.
- O kas turėtų vykt, Viktia?
- Jūs man smegenų neparinkit, aš matau kad kažkas tikrai vyksta! - neišlaikė šis.
Namuose jį sesuo šokdina it mažvaikį, tarnaitė akivaizdžiai krizena iš jo į kumštuką, o čia dar būrys marozų galvoja, jog jis aklas. Viskas, metas imti valdžią į kumštį.
- Tu! - parodė pirštu į Domą. - Vyniojam, pasikalbėt reik.

Išėjęs už karate klubo durų, Viktoras įrėmė masyvų kumštį į sieną ir prislėgė neramiai trypčiojantį marozą savo penkių tonų firminiu žvilgsniu.
- Klok, kas vyksta. Smulkiai. Ir kad nesirangytum, antraip gulsi atgal į tą pačią palatą, kapiš?
Domas išplėtė akis ir ėmė trinti sudrėkusias rankas, supratęs, jog blogai bus tiek nutylėjus, tiek viską išpasakojus.
- T... tai va, Viktia, buvo toks... dalykas. Turėjom užvakar r... razborkes ir prakišom.
- Kokias dar razborkes? - nesuprato Viktoras. - Taigi šūlėj nėr su kuo dubasintis, savi visi!
- Na... mes... žodžiu, sėdėjom sau tylūs ramūs, ir į klubą tokios dvi malalietkos užsuko. Ieškojo tos ilgos panos, kuri mus į pragaro palatą patupdė.
- Malalietkos... dvi? - stengėsi pagauti minties galą Viktoras.
- Jo. Viena iš tų malalietkų buvo tos ilgos sukos sesuo, tai mes... mes...
- Jūs?
- Tai aš sugalvojau, kad gal mums pavyktų tas dvi surišti ir pasikviesti tą ilgą suką rimtam pokalbiui. Na žinai, kai vyrų virš dešimt, tai galvojom, nepasispardys. O... o be to, dar pagąsdinsim malalietką jos akyse, tai gal ir spardytis visai nebenorės...

Viktoras pajuto sugrįžtančius visus pragaro palatoje patirtus simptomus. Jam taip siaubingai nepatiko Dimos žodžiai.
- Jus visus žąsinus išpiso ta pati suka? - pamėgino užbėgti į priekį.
- N... ne, - nunarino galvą Domas. - Suka šį kartą tik įėjo pro duris ir vėl išėjo, beveik nepalietė nė vieno.
- Tai kaip jūs gaidžiukai prakišot, jei jinai nė vieno nepalietė? - nesuprato Viktoras. - Gal patys išsidubasinot?
- Matai, Viktia... - giliai įkvėpė Domas. - Kai ta ilga suka išėjo, jos sesuo, kurią mes pagavę laikėm... žodžiu, jinai sugalvojo, kad jai reikia eiti namo...

<<>>

Po penkių minučių mikčiojimo ir raudonavimo Domas atsiduso lengviau, pagaliau ištrūkęs iš savo vado gniaužtų. Tuo tarpu Viktoras teberamstė sporto salės sieną, niekaip negalėdamas apvynioti aplink smegenis visai neseniai praūžusių įvykių.
Kažkas šioje mokykloje buvo siaubingai blogai. Teoriškai, panos iš aštuntų klasių neturėtų įsiveržti į karate klubus ir guldyti skustagalvius tuzinais. Jos turėtų tiesiog gražiai atrodyti ir pasitaikius progai alpti vietoje. Arba apsivynioti aplink jo dešinę ranką ir čiulbėti saldžius žodelius, lydėdamos koridoriais.
Kažkokia nepaaiškinama jėga pažeidė visus žinomus fizikos dėsnius ir sekundę Viktoras netgi suabejojo – gal visgi tose fizikos pamokose nereikėjo tiek daug miegoti?

Jis beveik neišgirdo lengvų žingsnių, atsklidusių nuo pagrindinio įėjimo pusės. O kai išgirdo ir pagaliau ryžosi atkreipti dėmesį, buvo šiek tiek per vėlu.
- Miegok, - pratarė šleikščiai saldus, beveik moteriškas balsas ir karatistas dar suspėjo pajusti bakstelėjimą į pašonę, kai jo kūną pervėrė iki šiol dar nepatirtas jausmas – antrą kartą šią dieną.
Tiktai šis jausmas neturėjo nieko bendra su merginomis ir keistu bejėgiškumo jausmu prieš visą pasaulį. Oi ne – Viktoras ūmai pasijuto toks energingas, koks gali pasijusti tik tas, kurio kūną ką tik nukrėtė pora tūkstančių voltų.

Užpuolikas nuleido ranką su netikru mobiliuoju telefonu, iš kurio galo kyšojo du vos įžiūrimi elektrodai. Susidomėjęs stebėjo, kaip geltono diržo savininkas nevalingai trūkčioja ant žemės.
Nuo įėjimo artinosi daugiau žmonių. Jie sustojo pirmajam už nugaros, kantriai laukdami savo eilės.
- Ten jų yra daugiau, - parodė į karate klubo duris pirmasis. - Kai spardysit šitą gaidį, stenkitės kuo tyliau. Kitus pagausim kitą kartą.

Penki vyrukai apsupo tebespurdantį Viktorą ir ėmė darbuotis kojomis, stengdamiesi sukelti kuo mažiau triukšmo.

<<>>

Jurga slankiojo mokyklos koridoriais, mintyse tebevartydama vakarykščius sesers žodžius. Kai Musė pagaliau patraukė namo ir jos darbas sporto salėje baigėsi, Miglė vėl priminė apie savo problemas vakarienės metu.
Iš esmės, ji tik vaidino primuštą ir niurzgėjo, jog niekas su ja nebenori draugauti. Kai Jurga atsainiai pastebėjo, jog „didelio čia daikto, bus dar tų draugų“, blondinė netikėtai įpyko ir išrėžė ilgą, ne itin raiškią kalbą apie tai, jog ištįsusios į aukštį kvailos seserys, kurios net nesistengia išsaugoti tų draugų, kuriuos turi, neturėtų mokyti jos gyventi.
O po to piktai nupasakojo itin ilgą ir detalią vienišo Jurgos gyvenimo prognozę, kurio pabaigoje ilgakasė herojė dramatiškai nusižudė Europos MMA turnyro metu, tūkstančių žiūrovų akivaizdoje.
Kai Miglė įtūždavo, jos vaizduotė tapdavo itin laki.
Jurga išklausė seserį su apsimestiniu abejingumu veide, tuo tarpu mama stebėjo jaunesnę dukterį primerkusi akis, tarsi tykodama progos amtelėti stipresnį motinišką žodį.
Tą vakarą proga nepasitaikė ir jos išsiskirstė po namus kiekviena su savo vakaro tikslais. Ir nors Jurga atrodė rami, visgi Miglės žodžiai patimpčiojo ne vieną stygą jos viduje.

Dabar, bastydamasi mokyklos koridoriais, ji iš tiesų atkreipė dėmesį, kaip smarkiai skiriasi jos ir klasiokų bendravimas. Jie visi buvo viena linksma kompanija, kuomet ji pati kažkokiu stebuklingu būdu vis likdavo nuošalyje. Jurga nujautė, kad didžioji dalis to nutolimo – jos pačios kaltė, tačiau ji nebuvo pratusi be reikalo aušinti burną.
O dar temos, kurias paliesdavo klasės merginos... Ji nieko neišmanė apie kosmetikos priemones, ar apie populiariausias muzikos pasaulio žvaigždes. Ar apie tai, koks karštas yra Džordžas Klūnis, net ir įkopęs į savo penktą dešimtmetį. Ir iš viso – kas jis per vienas?
O retsykiais pokalbių temos nustodavo egzistavusios, kai merginos imdavo draugiškai fechtuotis žodžiais. Ir nors lūpos tebesišypsodavo, atmosfera ūmai tapdavo itin įtempta, lyg už viso to slypėtų kažkas daugiau. Tarsi jos stengtųsi frazėmis nustatyti vietinės reikšmės tarpusavio hierarchiją. Jurga to visiškai nesuprato. Ji tik karpydavo ausimis, rymodama suole bei stengdamasi suvokti, kokias pokalbio taisykles reiktų naudoti dabar, jei ji nuspręstų tarti žodį.

Deja, žodį ji tardavo tik iš tiesų prireikus ir tai dažniausiai visai nebūdavo susiję su tema. Kas nors ko nors paklausdavo ir Jurga mielai atsakydavo. Žinoma, ji visai nebūtų prieštaravusi, jei pašnekovas tuo metu būtų uždavęs ir daugiau klausimų, tačiau kažkodėl visi pasitenkindavo vienu.
Tik viena Raselė turėjo magiškų sugebėjimų užpulti ją su klausimų lavina ir netgi išvesti iš kantrybės. Tačiau šiandien garbanė padarė išimtį – pertraukų metu jos iš viso nebūdavo matyti ir net Jurga nežinojo, kur ji pradingdavo. Tik pastebėjo, kaip mergina pamokų metu meiliai žiūri į savo telefoną ir gerokai dažniau nei įprastai paslėpusi po stalu rašo žinutes.
Miglė buvo teisi – garbanė ūmai apsigyveno visai kitame pasaulyje. Jai neberūpėjo nei Jurga, nei jos kovų menai ar būsimos dvikovos.

Keisčiausia buvo tai, jog Jurga ūmai pasijuto... apleista.
„Gal man iš tiesų reiktų kur kas labiau pasistengti? “ - svarstė ji, stebėdama pro langą vidinį mokyklos kiemą. - „Gal reiktų pačiai pradėti pokalbius, pavyzdžiui, nuo asmeniškų klausimų? Tiktai ko klausti, kad staiga neišgąsdinčiau? Velniava, tas draugiškas bendravimas toks sudėtingas... “
Jos žvilgsnis užkliuvo už merginos, traukiančios taku link įėjimo į pagrindinį pastatą. Laura skubinosi į klasę, nunarinusi akis į žemę ir Jurga ūmai pajuto, kad reiktų kažką daryti. Pastaruoju metu Laura jos vengė it ugnies, net jei Jurga ir nesistengė pradėti pokalbio su ja.
Velnių priėdusi Viktoro sesuo su savo nevykusiais pokštais pridarė daugiau žalos, nei kas nors galėjo tikėtis. Dabar Laura vengė ne tik jos, bet ir didžiosios dalies klasiokų, nors šie ir nesistengė jos pernelyg erzinti.
„Nors vieną gerą darbą šiandien padarysiu“ - pagalvojo mergina, taikydama į Lauros pusę.

Deja, ši pastebėjo ilgšę dar pusiaukelėje ir pasuko į šalį, link laiptų.
„Rimtai? “ - nustebo Jurga. - „Tu keliausi į klasę per kitą aukštą?! “
Ji sukando dantis ir paspartino žingsnį, ketindama taip lengvai nepasiduoti.
Laura irgi paspartino žingsnį, prieš pradėdama bėgti laiptais viršun. Deja, mergina net nenutuokė, kaip puikiai pasiruošusi panašiems maratonams yra jos persekiotoja. Negana to, Jurga absoliučiai nekentė katės ir pelės žaidimo.
- Ei, palauk!..
Laura cyptelėjo mintyse ir skriste užskrido į antrą aukštą, o po to ir į trečią, kur būtų tekę sukti ratą pro ketvirtokų klases. Tai buvo visiškai prastas sumanymas ir ji tą suprato tik atsidūrusi vaikų apsuptyje.
Normalus vienuoliktokas beveik neturėjo jokių šansų „įsimaišyti į minią“ tokioje kompanijoje.
- Laura!
- Palik mane ramybėj! - neatsisuko mergina.
- Tu dabar kiekvieną kartą mane pamačiusi į klasę per trečią aukštą trauksi?!
- Ne tavo reikalas! Atstok!
- Pirma pasikalbėsim!
- Aš nekalbėsiu su tavim! Nenoriu kalbėti!
- Kas tau pasidarė?! - neatlyžo Jurga.
- Nieko! Man viskas gerai!
- Gal... gal gali sustoti, po velniais?!
- Ne!
Laura pasiekė laiptus kitame koridoriaus gale ir ėmė leistis žemyn nelėtindama žingsnio. Vos neatsitrenkė į vienišą praeivį, traukusį priešinga kryptimi.
- Ei! - šūktelėjo nustebusi Musė, kuri kaip tik lipo tramdyti įsisiautėjusių ketvirtokų. Laura nukurnėjo laiptais žemyn net negrįžtelėdama atgal.
- Arba dabar pasikalbam, arba aš nuo tavęs ir klasėje neatstosiu! - sugalvojo Jurga, kurią bėgiojimas iš paskos jau baigė išvesti iš kantrybės. - Aš rimtai, Laura!
- Palik mane ramybėje, po galais! - riktelėjo ši, tačiau leidosi jau gerokai lėčiau. Laurai ir į galvą nešovė, kad Jurga galų gale vis tiek ją nutvers prieš prasidedant pamokai. Ir tada pokalbis bus šimtąsyk nemalonesnis, nei dabar. Velnias, velnias ir dar kartą velnias!
- Ei, judvi, gal liausitės bėgiojusios laiptais?! - vijosi abi merginas Musė. - Tučtuojau abi sustokit!

Pagaliau Laura sustojo, pažinusi direktoriaus pavaduotoją. Net ir vengdama Jurgos, ji neketino užsidirbti Musės nemalonės. Visi mintinai žinojo jos įžymųjį monologą apie kavos virimo subtilybes kavos aparate už pusantro tūkstančio litų. Šiuo klausimu Musė jau buvo apšvietusi daugiau nei pusę gimnazijos. Kitą pusę jos išmintis pasiekė gandų pavidalu.

- Rimtai, Jurga? Tik vakar kalbėjomės! - sunėrė rankas ant krūtinės pavaduotoja.
- Aš nieko blogo nedarau! - iškvėpė ši, skėstelėdama rankomis. - Ir vakar nutarėm, kad nedariau iki šiol! Aš tik...
- Gerai, pamirškim vakar dieną, - numojo Musė. - Kas DABAR vyksta? Ko judvi lekiate it galvas pametusios?
- Aš tik... noriu su ja pasikalbėti? - Jurga parodė į Laurą.
- Apie? - primerkė akis pavaduotoja.
- Apie tai, kodėl ji... ji su manim nesikalba ir bėga nuo manęs! - Jurga pagaliau dirstelėjo klasiokei į akis. - Rimtai, tu dabar visą laiką šitaip nuo manęs bėgiosi?
- Aš ne... nenoriu apie tai kalbėti... - raudonavo Laura, dairydamasi į grindis.
„Ir kaip man kalbėti su ja, kai ji nenori kalbėti? “ - trynė kaktą Jurga. - „Kaip tokiais atvejais apskritai pradėti pokalbį? Velniava, tas bendravimas – tikra rakštis subinėj! Verčiau suspardyti vieną kitą smėlio maišą... “
Musė irgi pasitrynė kaktą, jausdama sukylantį galvos skausmą. Jautė, kad paauglių problemos ją vieną dieną rimtai pribaigs.
- Gerai, aš tik noriu būti tikra, kad čia nevyksta jokie kriminaliniai įvykiai. Ar apskritai kokie nors nederami įvykiai ir nė viena iš jūsų nepadarėte viena kitai nieko blogo... - pradėjo ji, pirma dirstelėdama į Jurgą, tačiau tada Laura ūmai atgijo, stryktelėdama it įgelta:
- Aš n... nieko blogo nedariau! - cyptelėjo ji. - Jau sakiau – aš ne lesbietė! Mane tik vaikinai trau...
Ir nutilo, tik dabar pajutusi, kad galbūt leptelėjo visai ne į temą. Ir truputį per daug.
- Aš... aš... - sumikčiojo, traukdamasi atbula.
Jurgai dingtelėjo, kad tas stiprus raudonis veide gali tapti neatitaisomu.
Sucypusi kažką neaiškaus, Laura apsisuko ir nubėgo žemyn, palikusi dvi apstulbusias merginas spoksoti jai iš paskos.


- Geeeraiii... - nutęsė Musė po pusės minutės beviltiškų svarstymų, akies krašteliu dirstelėdama į Jurgą. - Net negalvojau, kad... vau... hm... Net nežinau, kaip čia...
- Aš irgi, - sumurmėjo Jurga.
- Klausyk, jeigu judvi turite tokių... delikačių bėdų, tai aš galiu... pakonsultuoti? Tu tik nesijaudink, jokių išankstinių nuostatų...
Jurga kilstelėjo ranką, nutraukdama tiradą.
- Kol dar neįsibėgėjot – čia ji turi bėdų, ne aš. Gerai?
- Ge... gerai, - sutiko abejodama Musė. Ji ir pati nenutuokė, kaip reiktų konsultuoti dvi paaugles apie gėlytes ir bitutes, kai verda tokios nestandartinės aistros.


<<>>

Raselę aptiko valgykloje, įnikusią į telefono ekraną. Prisiminusi savo sesers dejones bei (vėlgi) pareigą daugiau bendrauti, Jurga nusprendė išmėginti laimę dar kartą.

- Sveika, - atsargiai pasisveikino, sėsdamasi šalia garbanės.
- Labas... - sekundei atsiplėšė nuo telefono Raselė, truputį stebėdamasi, jog Jurga šį kartą pati pokalbį pradeda.
- Sako, tu nuo žmonių pastaruoju metu slapstaisi, - sugalvojo ką pasakyti ilgšė.
- Mm? - mergina įsimetė kąsnį į burną, nenustodama baksnoti ekrano. - Kaš šako?
- Miglė, pavyzdžiui. Vakar verkė man ant peties, jog tu jos vengi.
Pirštas sustingo virš telefono, Raselė žvilgtelėjo į Jurgą didelėmis akimis.
- Tikrai?
- Beveik. Ašarų kažkiek buvo. Dar sakė, jog tu susiradai vaikiną ir dabar skrajoji kitame pasaulyje. Su ja nebendrauji.

Garbanė ūmai padėjo telefoną ant stalo, išrausdama iki ausų galiukų, palinko virš lėkštės.
- Šį kartą plovas ne per daug aštrus...
- Aš irgi pastebėjau, - nutraukė mėginimą pakreipti pokalbį Jurga, - kad tavęs nematyti pertraukų metu ir kad tu manęs nebepuoli su galybe klausimų. Vienok, negaliu sakyti, jog tai labai blogai...

Prikando liežuvį, kad nepasakytų ko nereikia.
„Reikia palaikyti bendravimą, o ne gesinti jį“ - subarė save. - „Naudokis proga, kol pašnekovė nebėga nuo tavęs koridoriais! “

Raselė knabojo šakute plovą, vis dar teberaudonuodama.
- Am... Jurga, o tu... tu turi vaikiną? - paklausė nepakeldama akių.
Klausimas užklupo šiek tiek netikėtai, ilgšė neramiai pasimuistė kėdėje.
- Ne.
- Bet draugavai su kuo nors seniau, tiesa?
- Ne, aš ne... - sutrikusi Jurga pasikasė pakaušį.
- Rimtai?! - pažvelgė Raselė didelėmis akimis. - Aš maniau, tu jau būsi kaip reikiant tame fronte pasikausčiusi.
- Hm, - krenkštelėjo Jurga, pati jausdama kaistančias ausis.

Iki šiol ta tema jos gyvenime būdavo paliečiama per šventes, kai susirinkdavo plati giminė ir visi kaipmat pastebėdavo, kiek Jurga paaugo. Tada lyg tyčia visi imdavo domėtis, kiek ji sumedžiojusi vaikinų, ar kiek palikusi sudaužytų širdžių. Netgi mama trumpam prisimindavo, jog dukros gyvenime turi būti ir dramos etapas.
Jurga panašias atakas atlaikydavo akmeniniu veidu, atsakinėdama tik „taip“ arba „ne“.
Tačiau Raselė domėjosi ne todėl, kad įpirštų ką nors, ar pamokytų gyvenimo paslapčių. Be to, kapoti atsakymai vargu ar padėtų išlaikyti pokalbį.
Jurga jautėsi įkliuvusi.
- Aš... tu tikriausiai pastebėjai, kad aš gerokai aukštesnė nei dauguma vaikinų? - sumurmėjo ji nenoriai.
- Ir kas? - nesuprato Raselė.
- Vaikinai nenori prasidėti su merginomis, kurios lenkia jas jėga ar ūgiu, - paaiškino Jurga. - Labai mažai tokių, kuriems nusispjaut. Dauguma žiūri į mane lyg į... - ji pamojavo šakute į visas puses, sutelkdama dėmesį į lėkštę.
- Lyg į ką?
- Jie manęs tiesiog bijo, - trūktelėjo pečiais Jurga. - Gal baikime apie mane?
- O apie mane tai galima? - šyptelėjo Raselė, pagaliau atgaudama balsą. - Tomas tavęs juk nebijojo, kai laiškus rašė.
Jurga tyliai pavartė akis. Tomas buvo rakštis minkštoje vietoje, tik pats to nežinojo.
- Kam tau parūpo mano kavalieriai? - pasmalsavo.
- Šiaip, - pakreipė galvą Raselė. - Maniau, tu žinosi šį bei tą.
- Pavyzdžiui?
- Na... pavyzdžiui, ar normalu, kai vaikinas bučiuodamasis kiekvieną kartą stengiasi liežuvį įvairuoti tau į gerklę?..
Jurga laiku susiturėjo neapžiojusi šakutės, dirstelėdama į Raselę didelėmis akimis. Greičiausiai būtų prarijusi kąsnį su visu įrankiu. Vieną akimirką vaizduotė jai nupiešė neįtikėtiną vaizdinį, kokio pati nė už ką nebūtų išgalvojusi.
- Rimtai? Vau... aš... nežinau tokių dalykų... - sumurmėjo. - Taviškis taip daro? Vau...
- Aš jį pažįstu tik trys dienos, - parėmė veidą delnu garbanė. - Internete radau, kad daugmaž normalu būtų bučiuotis jau per antrą pasimatymą, tačiau aš dar pirmojo neturėjau, tai net nežinau, ar aš kažką teisingai darau. Jis nepalaikys manęs kekše, kaip manai?
- Nežinau, - sumurmėjo Jurga. - O mamos klausti nebandei?
- Fui! - pasibaidė Raselė. - Mamos?! Tokiomis temomis? Tu su savo kada nors bandei meilės klausimais pasikalbėti?
- Man tokių niekada nekilo, - kryptelėjo galvą Jurga, mėgindama įsivaizduoti savo motinos reakciją. Deja, analogų jos atmintyje nebuvo
ir vaizduotė atkakliai atsisakė bendradarbiauti.
- Aš net nežinau, ar tu prakeikta, ar palaiminta, - atsiduso Raselė, vėl nugrimzdama į savo rūpesčius. Pasiekusi telefoną ėmė baksnoti jo ekraną mažuoju piršteliu. - Turbūt teks surengti anoniminę apklausą Feisbuke, tie vaikinai tokie sudėtingi...
- Tai jau tikrai, - pritarė Jurga, kuri ir pati nelabai žinojo, kaip elgtis su vaikinais. Kuomet sutikdavo juos sporto salėje, elgdavosi kaip matė mamą besielgiant – mokė juos kautis.
- Jis rimtai liežuvį tau į... gerklę? - sugrįžo prie reginio, kurio jos vaizduotė kol kas neketino paleisti.
- Na ne visai, - susijuokė Raselė. - Bet jausmas toks, lyg iš paskutiniųjų mėgintų. Tada ir pagalvojau – ar čia aš bučiuotis nemoku, ar jo metodas neįprastas, ar bučiavimosi mados nelauktai pasikeitė?
- Tau geriau žinoti, - atsiliepė susimąsčiusi Jurga, stengdamasi atsikratyti nešvankių minčių.

Krūptelėjo, kai šalia jos ant stalo nusileido dar vienas padėklas ir į kėdę klestelėjo Andrius pašiauštais plaukais ir neįskaitoma veido išraiška. Jurga dirstelėjo į jį išplėtusi akis, nesuprasdama, kokia jėga pastūmėjo vaikiną pasirinkti būtent šią vietą.
- Labas, - nusišypsojo jis savo įprastine kvailoka šypsena.
- Labas, - palinko į priekį Raselė kitapus Jurgos.
Ilgšė stebėjo Andrių nemirksėdama. Tada ištiesė ranką ir čiupo šiam už žandų, suspausdama ir trūktelėdama į save.
Andrius mūktelėjo nustebęs, numušdamas jos ranką šalin.
- Ką darai?..
- Tikrinu, ar šita kaukė nusiima, - burbtelėjo Jurga. - Baik maivytis.
Andrius pasitrynė skruostą, tačiau šypsotis kaipmat liovėsi.
- Gerai, prie reikalo. Girdėjot, kad Viktorą greitoji šįryt į ligoninę išvežė? Tik norėjau įsitikinti, kad tai VĖL ne MANO darbas. Žinai, dėl viso pikto...
Jis nutilo, pastebėjęs pasikeitusias merginų veido išraiškas.
- Judvi nieko nežinot, - susigaudė Andrius.
- Pirmą kartą girdžiu, - sumurmėjo Jurga, grįžtelėdama į Raselę. - Tu čia viską žinai.
- Aš irgi... tik dabar pirmą kartą... - papurtė galvą ši, smarkiai nustebinta naujienos. - Rimtai? Kas dabar jį primušė?
- Jei tai ne aš ir ne Jurga, tuomet žinomų kandidatų lyg ir nebelieka, - Andrius kibo į maistą. - Tik norėjau apsidrausti, kad viena išprotėjusi blondinė paskui nesivaikytų manęs po miestą, kaltindama nebūtais dalykais...
Jis nutilo, palydėdamas akimis baltaplaukę merginą, kuri kaip tik apėjo jų stalą iš kitos pusės, nuleido savo padėklą ir įsitaisė kėdėje.
- Tikiuosi, ta išprotėjusi blondinė ne aš? - nudelbė Andrių Miglė, matuodama potencialų priešininką akimis.
- O tu kas...
- Mano sesuo, - pertraukė vaikiną Jurga. - Susipažink, Miglė. O šitas padaras yra Audrius.
- Andrius!
- Panašiai ir sakiau... - sumurmėjo Jurga.
- Pala... Padaras?
- O ką? Normalus titulas, - trūktelėjo pečiais ilgšė, nutaisiusi vaikiškai nekaltą veido išraišką.
Raselė pratrūko juoktis.

Miglė stebėjo pasisvaidymą žodžiais išplėtusi akis.
- Amm... sese, tu girdėjai, kad Viktorą šįryt į ligoninę išvežė? - galop paklausė.
- Aha. Ką tik sužinojau. Tai taip išeina, kad ir ne tavo darbas?
Miglė papurtė galvą, suraukdama antakius. Dirstelėjo viena akimi į Andrių, mėgindama perprasti Jurgos žodžius. Tada pažvelgė į Raselę, kuri nejaukiai muistėsi kėdėje, vengdama jos žvilgsnio.
Andrius krenkštelėjo.
- Rimtai, kiek jūsų šeimoj tokių kovingų?
- Kiek matai, tiek yra, - Jurga pasitrynė smilkinį. - Gerai, Viktorą šįryt išvežė, tas aišku. Kas nors žinot, kas jam apskritai nutiko? Gal jis nukrito nuo kopėčių, ar panašiai?
- Ne. Primuštas buvo, - pasakė Andrius. - Jei teisingai supratau, jį visai šalia įėjimo į klubą prilupo.
- Suspardė, - pataisė Miglė. - Girdėjau kalbant, kad jį kaip reikiant šį kartą sužalojo, ne vien galvą.
- Gal jį saviškiai... - pradėjo Jurga, tačiau Miglė ėmė purtyti galvą.
- Ne, klubo nariai jį rado jau priluptą ir patys greitąją bei policiją iškvietė. Jie ten klube vienas kito tiek nelupa, kol šonkauliai skilinėti pradeda. Pašalinio darbas.
- Tai niekas nežino, kas tą parazitą sulamdė, - atsiduso Jurga. - Velnias, aš mažiausiai noriu įtikinėti vieną prietranką, kad tai ne mano darbas. Galiu vėl tave apkaltinti? - ji pasisuko į Andrių.
- Išgraužk!
- Bet judu labai gražiai atrodot, kai stovit vienas prieš... - Jurga dirstelėjo žemyn, pajutusi kišenėje vibruojantį telefoną. - ... kitą dantis iššiepę...
Ji pažvelgė į telefono ekraną ir nutaisė grimasą.
- Prietranką mini... - atsiduso. - Alio.

<<>>

Ant kietos odinės sofos įsitaisiusi Austėja palinko į priekį, sugniauždama telefoną taip, kad net korpusas sutratėjo.
- Klausyk, kam ten jūsų mokykloj su galva negerai? - prakošė lediniu balsu. - Man reikia to žąsino vardo. Ir būtų labai gerai, jei pasakytum jį dabar!
- Ir tau labas, - atsiliepė Jurga.
- Nejuokauk su manim, gerai?..
- Ei! - pakėlė balsą Jurga. - Tau reiktų išmokti laiku atsirinkti draugus nuo priešų. Mes čia ir patys nustebę, kad Viktoras ligoninėj.
- Mes?
- Mano sesuo, aš, idiotas su kvaila šypsena. Mes.
- Klausyk, Jurga, šį kartą viskas daug rimčiau nei kažkoks kepštelėjimas į galvą. Rimtai patariu apsišluoti savo teritorijoj, nes jei aš pradėsiu tą daryti, tau labai nepatiks!
Kelias sekundes buvo tylu.
- Iš kur tu skambini? - paklausė Jurga. - Pala, tą foninį triukšmą aš žinau...
- Iš reanimacinės laukiamojo, - atsilošė Austėja. - Man reikia vardų, Jurga. Be juokų.

Nutraukusi ryšį, ji įsimetė telefoną liemenės kišenėn ir pažvelgė į kitą stalo pusę, kur sunėrusi rankas sėdėjo Olga.
Austėja dar niekada nematė savo motinos tokios įtūžusios.