Šlamštas šiukšlių dėžėje

Ankšta.
Tamsus dangus ir į košę pavirtusi žemė po kojom. Prakaito ir kiti žmogiškos baimės kvapai sumiše su žirgų smarve. Vandens lašai barbenantis į geležinį šalmą. Bjaurus prieskonis nuo vėmalų burnoje. Odinė kardo rankena rankoje ir ant kitos rankos užmauto skydo svoris. Aplinkinių kardo brolių ir nuosavų šarvų spaudimas. Ir karaliaus Haroldo Vesekso ir Kento erlo Godwine’o antrojo sūnaus ugninga kalba.
- Mes čia susirinkome, ne dėl turtų ir ne dėl šlovės. Mes čia, kad apgintume savo šeimas. Už sienų kurios mums už nugaros yra mūsų žmonos, motinos ir vaikai. Ir jei mes nesustabdysim tu barbarų kurie atėjo žudyti mūsų vaikus, prievartauti musų moteris ir šaipytis iš mūsų motinų lavonų kas mes tokie esame. Ir kas mes būtume jei tai leistume. Taip mūsų mažai. Bet mes nugalėsim. O jei ne tada pasiimsim su savim į kitą pasaulį tiek kiek galėsime tu dievo klaidų su savimi. Ir tebūna su jumis dievas tėvas, jo sunus Jėzus Kristus ir šventajai dvasia. Amen.
Su jo paskutiniais žodžiais į mūsų gretas atsitrenkė septynių tūkstančių žmonių armija. Ir prasidėjo. Aš priėmiau pirmą priešą ant skydo ir atstūmiau jį atgal. Dūriau kardų taikydamas į širdį. Nemačiau ar pataikiau, bet kažkas šiltas aptaškė veidą. Vienas. Greitai ištraukiau kardą ir besisukdamas kirtau į kitą bėganti. Jis pargriuvo. Kardas įstrigo tarp jo šonkaulių. Du. Laiko nebuvo, kad ištraukti kardą ir aš pagriebiau jo kovinį kirvį. Vos spėjau pasikelti ir priimti smūgį nuo raitelio ieties savo skydų. Kita ranką griaužiančia kirvį kirtau žirgui per užpakalinių kojų sausgysles. Trys. Paprastas smūgis užsimojusiam priešui į gerklę. Keturį. Penki. Šeši. Septyni. Laikas bėgo greitai. Taktiniai atsitraukimai, aršūs puolimai. Ir visa tai lydėjo pjaustymas ir badymas įvairiais būdais. Dangaus nebematei dėl kraujo purslų griaužiančiu akis. Po kojom tavo ginklo broliai ir purvas susimaišęs su krauju. Nieko nebejautei. Tik skausmą. Skausmą visam kūne. Po to kai karalius krito pradėjom trauktis su jo kūnu. Mūsų liko tik šimtas. Šimtas prieš jūrą priešų. Visi kiti pabėgo, kaip purvinos žiurkės iš sifilinių piratų skęstančio laivo. Mes atsilaikėm neilgai. Aš kapojau ir giniausi iki tol kol nepraleidau trečios ieties smūgio į savo nugarą. Nukritau. Baimės nebuvo. Susitaikymas. Viskas baigėsi. Aš mirsiu. Paskutinis dalykas kurį suvokiau garsą. Lietaus lašų barbenimą į šalmą. Ir aš atsikėliau.
  ***
Rugpjūčio pradžia. Paskutinis vasaros mėnuo. Paskutinės trys dešimtis dienų prieš mokslų metų pradžia, rugsėjo pirmą kai laimingi tėveliai ir jų vaikai eina į mokyklą. Ir to laiko kurį visi vadina rudeniu. O aš tai laikau laikotarpiu per kurį žmonės susimąsto. Kai matai kaip medžiai, lyg japonų kamikadzės kovoja prieš ateinančius šalčius- neišvengiama mirtį, esi priverstas susimąstyti. Mirtis. Ruduo literatūroje, filmuose ir kitur simbolizuoja mirtį. O žmonės bijo jos. Stipriai. Net jeigu jie sako, kad nebijo, taip nėra. Mirtis tai niekas. Tuštuma. Tai pabaiga. Galas. Vadink kaip nori. Gali ją apipinti gražiais žodžiais, gali valgyti šudą kurį tau maitina bažnyčia. Bet tai nepakeis, kas yra mirtis. Va kas man yra ruduo.
  - Velnias.
Aš atsikėliau ant alkūnių ir pažiūrėjau pro langą. Jau švinta. Žadintuvas stovintis ant naktinio staliuko ryškiais skaičiais rodo ketvirtą ryto. Aš iššokau iš lovos ir tamsoje pradėjau slinkti į virtuvę. Pykau ant savęs, kad vėl neišsimiegojau. Dabar gulti miegoti net nėra reikalo. Kuo padės tos dvi valandos. Atsisėdau savo miniaturinėje virtuvėje ant taburetės. Atidariau mažo šaldytuvo duris ir išsitraukiau vienintele savo paguoda- džino butelį. Iš kriauklės išsitraukiau stiklinę. Pažiūrėjau pro langą priešais save. Pilnaties šviesos užteko, kad suprasčiau jog stiklinė nuo kavos. Nusikeikiau. Spjoviau į savo likusi inteligentiškumą ir gurkštelėjau tiesiai iš butelio. Jeigu niekada neragavot džino tai žinokit- tai šlykštinė kokių retą. Ypač jei tu ji geri neatskiesta ir iš pačio ryto. Deginantis šleikščiai kartus uraganas nuėjo nuo liežuvio galiuko iki virškinimo trakto dugno. Ir supratau, kad gyvensiu. Atsistojau ir priglaudęs šaltą butelį prie dešinios akies nuėjau iki miegamojo. Jis buvo nelabai didesnis už virtuve. Pastačiau butelį ant staliuko ir pradėjau daryti rytinę mankštą. Po to kontrastingas dušas. Po to bandymas rasti nors mirusia pelę šaldytuve. Po to intensyvus švarių kojinių ieškojimas. Po to dar porą gurkšnių iš butelio. Po to sintetinis kramtomosios gumos skonis burnoje ir tą pati laiptinė. Tas pats daugiabučio kiemas. Tas pats benamis šuo kuris mane pasitinka ir lydi iki autobuso stotelės. Tie patys miegantis benamiai alkoholikai ant suoliuko. Tas pats beveik tuščias autobusas. Tas pats vairuotojas su alaus mėgėjo pilvu ir geltonais nuo cigarečių ūsais. Tu juk jau supratai ką noriu pasakyti. Niekas nesikeičia. Ne manęs tai neerzina. Ne manęs tai neužknisa ir nevaro į depresiją. Viskas normaliai. Man viskas gerai. O jei rimčiau, man nusispjaut.

  - ... dėl to mūsų firmos pajamos padidės du kartus.
Visį žmonės esantis modernaus ofiso susirinkimų kambaryje pradėjo garsiai ir audringai ploti. Aš asmeniškai pamečiau pasakojimo giją jau po pirmų jo parodimų plona aliumininę lazdelę po savo pristatymo skaidres. Jo virtuoziški, lyg dirigento mostai surinko mano visą dėmesį. Kaip muzikos meistras žongliruojantis instrumentų ir natų skambesiu šis žmogus žongliravo žmonių likimais ir tūkstančiais eurų. Kodėl likimais? Šalia manęs sėdinti trisdešimtmetė moteris buvo nevedus. Tai rodė žiedo nebuvimas ant jos rankos. Griežtas, beveik vyriškas kostiumas slėpė visus jos moteriškumo požymius, kaip ir trumpai kirpti plaukai, bei nulis makiažo. Viso susirinkimo metu ji sėdėjo ant pačio kėdės krašto, jos juodai lakuoti nagai buvo visai neseniai apkirpti ką rodė pakelta ir apkirpta ant nago auganti oda. Ant riešų matėsi nubrozdinimai, lyg nuo virvių. Manau galiu daryti išvadas, jog jį yra lesbietė linkusi į sadomazochizmą. Žinant, kad žmonių kurie turi tokius pačius interesus kaip ji, nėra daug, ir jos socialinę padėtį, jei tenka naudotis profesionaliomis paslaugomis, kurios yra nepigios. Blizgesis jos akyse rodo, kad ji dabar sau dažniau galės leisti jai taip malonius dalykus. Prastas pavyzdys? Gerai štai dar vienas: storuliukas sėdintis priešais mane. Jis irgi ploja. Stipriai kiek tik leidžia jam, jo per mažas senas kostiumas. Jo plikė, žiedas ant piršto ir dėmė ant kostiumo nuo avižinės košės rodė, kad tai yra vędes ir turintis maždaug trys ar daugiau vaikų vyras. Pinigai jam reiškė, naują kostiumą ir batus, žmonai kailinius, o vaikam naują kompiuterį. Prastas pavyzdys? Štai iš kitos pusės priešingame negu žmogus pristatinėjęs, stalo galę sėdintis jaunas vyras. Stilingai kirpti garbanoti juodi plaukai, atsargiai aptvarkyta barzda, brangus kostiumas ir pozyva rodė, kad jis yra šio kambario valdovas. Nauji pinigai jam duotu naują mašiną, leistu dar aukščiau pakelti savo kompaniją ir galbūt net nupirkti savo žmonai ir meilužei po kokį nors blizgutį. Čia dar daug žmonių kurie plojo. Ir visų jų likimus keitė vienas. Tas pats dirigentas kuris dabar laukė boso verdikto.
  - Ką manai?
Aukščiau minėtas direktorius atsisuko į mane bekasydamas barzdą.
  - Nežinau. Viskas švaru. Ir įmanomą. Niekuo nerizikuojam.
  - Puikus darbas Andriau. Sėsk.
  - Tai ką darysite, direktoriau?, - su perkreiptą šypseną, ant paskutinio žodžio padaręs akcentą, paklausiau aš.
  - Manau tai geras pasiūlymas -, garsiai tarė jis.
Visi jam pritardami pradėjo linksėti ir šypsotis.
  - Visi laisvi. Susirinkimas baigėsi. Ačiū už dėmesį. Rytoj pasakysiu savo sprendimą.
Visi išskyrus mane ir direktorių atsistojo ir aptardami revoliucinį Andriaus planą išėjo. Kai visi išėjo ir likome mes vienu du aš atsisukau į jį ir trumpai pažiūrėjau jam į akis.
  - Aš noriu laikinai išeiti atostogų. Dirbsiu namie.
Jis suraukė antakius.
  - Mes apie tai šnekėjom. Tu juk žinai, kad man tu reikalingas ne vien tik kaip geras programuotojas, bet ir kaip patarėjas.
  - Žinau.
  - Ehh... gerai. Bet tik su sąlygą, kad tu tikrai pailsėsi. Nuvažiuosi į Kanarus, rasi kokia blondinę, pervažiuosi į naują būtą. O ne gersi džiną ir bastysies po miestą.
  - Mano poilsis yra mano reikalas.
  - Aš tavęs kaip draugo prašau. Nustok. Na ko tau trūksta? Pinigų? Meilės?
  - Aš tave perspėjau, kad manęs kuri laikas nebus darbe. Numerį mano žinai.
Aš atsistojau ir patraukiau išėjimo link. Jis pašoko iš krėslo ir pagriebė mane už rankos. Aš neatkreipiau į tai dėmesio, tiesiog nupurčiau ją nuo saves. Greitai išėjau iš kambario. Po to nubėgau iš trečio aukšto laiptais į holą. Iš holo į gatvę. Sudegusio benzino kvapas trenkė į nosį. Piko valanda. Miestas perpildytas. Nusprendžiau užsiimti tuo ką veikiu savaitgaliais. Juk aš dabar atostogose.
***