Kaip katė Jorgas ir šuo Jorė vardais susikeitė. 1 dalis.

Koks neišmanėlis galėjo švelniai, pūkuotai ir tokiai moteriškai katei duoti vardą Jorgas?! Sumaišė? Ką, sunku buvo pažiūrėti kačiukui tarp užpakalinių kojyčių? Ar tiesiog kažkas nutarė iš jos pasišaipyti? O gal net pasityčioti? Ausį tokiam nukąsti, veidą perdrėksti. Ir ant kelių niekada neateiti pamurkti! – Ot, tai žinotų, kokius vardus doroms katėms reikia duoti.
Beje, o kokius?
Jorgas nežinojo. Tik puikiai žinojo, kad jos vardas jai nepatinka. Todėl ji su juo dažnai pykosi ir ginčijosi. Na, vardas, žinoma, kaip vardas. Betgi vyriškas! Todėl dažniausiai ginčai vykdavo apie gramatiką: ar moteriškos lyties padarui dera vadintis vyriškos giminės vardu?
Jorgas buvo įsitikinusi, kad tai žemina jos moterišką orumą, o vardas teigė, kad jam visai tas pats, kas – katė ar katinas, moteris ar vyras – jo savininkas. Tiesa, kiek labiau jis palaikė vyrišką pusę, gal dėl to, kad ir „vardas“ – vyriškos giminės. Štai jei tai būtų pravardė, tada taip, jai derėtų būti moteriškos giminės, net jei jos savininkas ir vyras. Moteriška giminė taip pat labiau tiktų ir pavardei. Tik pavardžių katės neturi. Arba beveik neturi. Ir nikų, slapyvardžių ne, nes katės nesinaudoja kompiuteriais ir nekaba čatuose. Tiesa, būna ir išimčių.
Jorgas turėjo tolimą giminaitį, tokį nekilmingą, bet gana turtingą katiną, gyvenantį kažkur Lazdynuose, – garbingo amžiaus ir ne mažiau garbingo svorio katiną Kicių Katiniauską Paraputininką. Štai jis tai turi ir vardą, ir pavardę, ir net pravardę, o gal ir niką, nes, kaip kažkada per vieną netikėtą susitikimą medžioklėje panery pasakojo, ne kartą spausdinęs klaviatūra, kai užsiropšdavo ant jos visomis keturiomis tiesiai dirbančiam šeimininkui prieš nosį. Ir jo mėgstamiausias žaislas – kompiuterio pelė...
Tačiau Jorgas kitokia, ji – laisvoji kaimo – tebūnie ir esančio vidury miesto – gyventoja kiemo katė. Be visų privilegijų – eiti, kur nori, kniaukti, kada nori ir kiek pajėgia, nukniaukti, ką randa ir nori bei kitų, jos padėtis turi ir savų trūkumų. Pavyzdžiui, ji negali rinktis vardo.
Negali? Bet kodėl? Kas gali jai, laisvajai kaimo gyventojai, uždrausti įsigyti naują vardą?
„Valio, taip ir padarysiu“, – nusprendė Jorgas.
Bet čia pat ją apniko abejonės: „Bet kaip tai padaryti!? Juk negaliu šiaip iš niekur ištraukti ar susigalvoti sau naują vardą. O ir seno negaliu likimo valiai pamesti. Kaip katė negali gyventi be vardo, taip turbūt ir vardas negali būti pats sau – be šeimininko? Gaila vargšelio. Šiaip ar taip tiek metų drauge pragyveno, kad ir sunkiai, bet įprato vienas prie kito. Skirtis visada sunku... “
Ir tada į jos dailią pūkuotą galvą su dviem prisisiurbusiom erkėm šovė išganinga mintis: „O kas, jei aš su kuo nors vardais susikeisčiau? “
Erkės šiai minčiai nei pritarė, nei priešinosi. Tiesą sakant,  joms buvo visai tas pats, kokiu vardu vadinsis kūnas, iš kurio jos net pasisulpsėdamos iš malonumo neskubėdamos siurbė salsvai sūrų maistingą raudoną skystį. Prie Jorgo galvos jos prisisiurbė tada, kai ji prieš savaitę, pavasarinio kvaitulio apimta, su iš matymo pažįstamu vienaausiu Senamiesčio katinu Lapūga šėliojo, raičiojosi, virto kūlio krūmuose prie Baltojo tilto.
Prisiminus giliausias sielos stygas virpinantį jo šaižų kniaukimą, jo draugiškus kepštelėjimus ir drykstelėjimus, švelnius krimstelėjimus ausytėn Jorgui net pakinkliai suvirpėjo. Gal susikeisti su juo. Būčiau katė Lapūga... Lapūga – Papūga.  Fui, kas čia per vardas, skambantis paukštiškai?! Nea, netiks.
Kas dar? Perbėgo mintyse per pažįstamus katinus ir nerado nė vieno tinkamo – tai vardas ne moteriškas, tai katinas nemielas. Be to, kas norės atsisakyti savo vardo, prie kurio įprato ir kuris įprato prie šeimininko, su kuriuo susigyveno, su kuriuo daug išgyveno, ir gal dar daugiau nugyveno? Nebent... jis taip pat būtų nepatenkintas savo vardu ir vardas nepatenkintas savo šeimininku kaip ir Jorgas...