Nerimas

- Aš išeinu, - Mikutis tarė, -
Apsirengė, duris uždarė,
- O kur?! – dar spėjo šūktelt tėtis, -
Bet jo Mikučiui negirdėti,

Nes vežimaitis garsiai darda,
O jienos braška, balos taškos...
- Į turgų vaikis gal sumanė?
- O ko ten, motin, jis nematė?

- Ar kas supaisys mūsų vaikį?
Ne kartą jam sakiau, kad paikas,
O jis man: - Motin, nesakyki,
Ir atidžiau pasižvalgyki,

Kiek to paikumo aplink mėtos,
Kai paklausau – raustu iš gėdos,
Nenoriu to daugiau girdėti,
Todėl varau – užteks kentėti...

- O, kur, sūnau? – jo klausinėjau,
Bet jis tik gūžt pečiais, ir vėlei,
Link tvarto ir - į vežimaitį –
Tiek tematau mūsų bernaitį.

- Tai, motin ką čia bedarysi?
Į kampą, juk, nepastatysi,
O auklėjom dorai, teisingai,
Tai, gaunas, kad per sąžiningai?

- Tokie laikai, kad viskas keičias,
Tik ar geryn – parodys laikas,
Baugu kaip daros, pagalvojus,
Kad neištikt koks nors pavojus.

- Aš suprantu, ką tu galvoji,
Bet gal per stipriai panikuoji?
- Na, gal ir taip, bet neramu man,
Kad tik nebūtų karo – Amen.