Gyvenimas - veidrodis didelis,
Tik ne toks, apie kokį svajojam.
Negailėdamas rodo kryptį:
Pragaran tau! Geriesiems - į Rojų.
Nepailsdamas šviečia paklydusiems.
Vienus smerkia, kitus - užstoja.
Jo galinga ranka kelia kritusius
Ir nelaimėms pakiša koją.
Iššvaistytą laiką be turinio
Savo žingsniais stikliniais matuoja.
Juk kiekvienas mes kryžių turime -
Ne visiems tik vienodai kainuoja.
Gal patarsi prieš jį užsimerkti
Ar atsukti nugarą - sieną
Ir kasdien egzistavimo slenksčiui
Pasimelst už praėjusią dieną?
Nuo paviršiaus nubraukt laiko dulkes
Taip atsargiai - veidrodžiui skauda.
Stiklo šukėm paženklintam gultis,
Sumokėjus už nuodėmes baudą.