„Išoriniai modemai ir juos jungiantys laidai – tai tik materiali mūsų noro vienytis išraiška. “
Kadaise bendravome daug ir lengvai. Bendravome šeimose, giminių rate, su draugais, bendradarbiais, bendrakursiais. Atsiradusios naujosios technologijos, internetiniai socialiniai tinklai žadėjo neribotą bendravimo erdvę su visu pasauliu. Tačiau viskas pakrypo priešinga linkme – gyvo bendravimo neliko, o virtualus pasirodė esąs šaltas, plastmase įrėmintas bendravimo laukas. Svajonių pasaulis nė kiek nepriartėjo, o greičiau nutolo.
Anksčiau buvęs natūralus ir šiltas gyvas bendravimas tapo našta dėl mumyse progresuojančio egoizmo, kai kiekvienas jaučiamės vis didesnėmis ir unikaliomis asmenybėmis su savo norais, skoniais, pažiūromis, nuomonėmis, idėjomis, žinojimais, kurie mums tokie brangūs ir teisingi, kad reikia juos saugoti. Saugoti – vadinasi vengti bendravimo su kitaminčiais. Kadangi bendraminčių nebelieka, nes visų norų ir minčių rinkinukas unikalus ir „brangus kaip atminimas“, tai neliko ir natūralaus bendravimo.
Atrodė, kad virtualūs socialiniai tinklai, tokie kaip „Facebook“ ar „Twitter“, kompensuos šį bendravimo poreikį. Užmegsime naujas pažintis, tiek verslo, tiek asmenines, galėsime nuolatos palaikyti virtualius ryšius su draugais visame pasaulyje ir gyvenimas sužibės naujomis spalvomis, tačiau taip neatsitiko.
Pamatėme, kad galime turėti nors ir tūkstančius, visą leistiną draugų skaičių visuose tinklapiuose, bet tai nieko mūsų gyvenime nekeičia. Kuo daugiau laiko praleidžiame prie šių svetainių, tuo labiau įsitikime, kad jokio bendravimo čia nėra. Vienintelis bendravimo motyvas šiuose tinkluose – dalytis įvairiausiomis fotografijomis, nuorodomis, juokeliais ir surinkti kuo daugiau „laikų“. Visi grupiniai pokalbiai mirga standartinėmis frazėmis, tarytum bendrautume su viena ir ta pačia sekta, ir baigiasi tuščiais maloniais sakinukais, banaliais juokeliais ar susižodžiavimais. Žlugus galimo virtualaus ryšio ir bendrumo iliuzijai pasijuntame dar vienišesni nei buvome.
Viena vertus, virtualus ryšys, toks, kokį dabar matome, gyvo bendravimo „protezas“, galutinai laidoja ankstesnės formos gyvą bendravimą, kita vertus, tai aukštesnio, virtualaus bendravimo lygmens ieškojimo pradžia. Kalbu apie vidinį virtualų ryšį. Mumyse jau bunda poreikis susisieti su vidiniu žmogaus pasauliu psichologiniame lygmenyje. Tai yra naujo poreikio, naujos kokybės ryšio pradžia.
Pasaulis nestovi vietoje, mūsų norai vystosi tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai, ir mes pereiname vis naujas būsenas – taip vystomės. Anksčiau mūsų ryšiai, mūsų bendravimas buvo daugiau išoriniai, pagrįsti išorine sąveika, išoriniu sutarimu ir, gilėjant jų krizei, atsirado virtuali bendravimo priemonė – internetas. Tačiau tai yra naujos kokybės ryšio pradžia. Nusivylimas šia priemone yra būtinas etapas, reikalingas pereiti prie kokybiškai naujo ryšio, kuris slypi vidiniame žmogaus pasaulyje, paslėptame mūsų vidinių ryšių tinkle.
Gamta pagal savo planą artina mus prie galutinės, integralios vienybės formos, kuri yra būdinga jai pačiai. Todėl mūsų norai ne tik auga, bet kinta ir jų kokybė, kurios nebeįmanoma tenkinti techniniais išradimais. Nusivylę internetiniais ryšiais pajusime mūsų visų vidinio ryšio būtinybę.
Tai nereiškia kad pats tinklas taps nereikalingas, jis yra geras ir ne be reikalo mums duotas. Reikia tik pakeisti naudojimosi juo motyvą – megzti ryšius tam, kad pažadintume vidinio ryšio jėgą, esančią šiame tinkle. Jėga slypi ne laiduose, modemuose ir kompiuteriuose, o šiame tinkle esančiame žmoguje. Mums tereikia nusitaikyti į šią vidinę mūsų ryšių jėgą ir ją pažadinti.
Išoriniai modemai ir juos jungiantys laidai – tai tik materiali mūsų noro vienytis išraiška.
Vincas Andriušis