Miestui

Iš nežinios į nežinią
jis atropos,
išgers alaus,
gal du kartus,
kavos
ir tyliai
kaip žuvėdra vandeny,
pradings praeivių sūkury.

Ir nešinas sunkia našta,
kaip ta mama,
augindama tave,
pavasarinio ledo traškesy,
kažkur skubi,
pabėgti negali.

It miesto sieloj neramioj,
su saulės bokštais vidury,
varpų garsais ir miško ošimu,
septinta ryto.
Prabundu.

Ne sapnas tai -
tikra tiesa,
tai Miestas žadina tave.

Ir taip kaskart,
be paliovos,
nuo amžiaus trylikto kartos,
ir būgnai muš,
ir kils karys,
ir miesto vartai atsidarys,
ir priešai puls be atvangos,
visi kovos,
po to - raudos.

Ir augs vėl naujos sienos vis,
raudonos,
kaip mylimos moters širdis,
ir ainiai tyliai atkartos,
koks buvo Miestas kitados,
tėvų krauju,
sutvirtinta pilis, -
raudonos plytos pasakys.

Ir žengs vaikai,
jau be žirgų,
nelygiu grindiniu senu;
ir ąžuolai išskleis lapus,
primindami stiprius tėvus.

Ir Miestas kils,
žibės stiklai,
neveltui tu čia gyvenai.

(tyliai)

Ir kai dabar,
klausaisi vis,
ką Miestas didis,
pasakys;

(tyliai, lėtai)

pažvelk tolyn,
viršum kalvos,
nes ši akimirka,
jau niekada,
nebepasikartos.

2014. 12. 02.
aš čia, o tu
kada ir kur?