Atodusis

Tavo atodūsyje jaučiu aklą viltį
suklupusią prie užvertų vartų.
Bitės sparnelių skausmą už lango stiklo,
kur nėra vienatvės, neapykantos.
Matau akis trokštančias meilės, lyg
saulės ašaras žiemos delnuose.
Matau tavo širdį randuotą.
Žinau nedrįsti užeiti kur šilta.
Vis lauki atleidimo.
Nešiojiesi naštą, sunkią sielos naštą,
atodūsis tavo -klaidų atspindys.