Tiesiog istorija

Meilė tave užvaldo, nebepajėgi kontroliuoti jausmų, protas ir taip retai aplankęs, visiškai apleidžia. Ir tada nusirengi, nusimauni savo baltus rūbus. Nori išbandyti vandens temperatūrą. Tu nuoga, balta oda ryškiai šviečia, odos vaiduoklišką baltumą dar labiau paryškina juodų medžių fonas. Miškas supa mažą ežerėlį. Jokie civilizacijos ženklai neapsireiškė šiame Dievo užmirštame užkampyje. Ežero krantai vis dar atrodo lyg kraterio kraštai. Gali netgi įsivaizduoti kaip ledynas šliauždamas nusprendė prigulti ir ištiesti vieną iš daugelio kojų čia. Į vieną iš krantų kažkada rėmėsi eglė. Dabar tik jos kamieno dalis telikusi. Pusė kamieno paniro į vandenį. Atrodo, kad ta medžio dalis tiesiog norėjo greičiau sutrūnyti, pabėgti iš šios kančios. Ji leido vandeniui apsemti savo stiebą, kuris kažkada nekantriai siekė saulės šviesos. Dabar ši stiebo dalis tokiu pat nekantrumu trokšta panirti į užmarštį, į visą apglėbiantį nieką.

Šalia šio kranto stovi tu, nuostabi mėnulio šviesioje tviskanti būtybė. Mėnulio spinduliai suteikia pakankamai šviesos, kad tavo spindesys matytųsi nuo tolimiausio ežero kranto. Ilgi geltoni plaukai plaikstosi vėjyje. Kildamas vėjas vis labiau ir labiau siautėjo, nuožmiau atakavo tavo geltonas garbanas. Iš toli atrodo, kad kyli nuo žemės. Pirmiausia tavo plaukų galiukai pakylą į viršų ir su didžiuliu siautuliu kyla į viršų nusitempdami visą kūną. Bet prieš pat pakylant liko paskutinis išbandymas, paskutinis nuotykis – perplaukti ledynmečio suformuotą ežerą. Taip, plauksi šioje juodoje bedugnėje. Pradėk nuo didžiojo kojos pirštelio, atsargiai panardink jį į vandenį. Elegantiškai ištiesk savo jauną ir liekną koją į priekį ir didžiuoju kojos piršteliu prisiliesk prie vandens. Šaltis skaudžiai gelia didįjį pirštą. Tai skausmas kurio dar nesi niekada patyrusi. Dar niekada neteko būti nugalėtai sausio mėnesio šalčio. Skausmas baimino, bet nuotykio jaudulys jaudino ir viliojo į savo rankas. Galiausiai atradai savyje stiprybės panirti į paskutinį nuotykį. Verti savo plonas, baltas kojas bristi į ledinį vandenį. Atrodo vanduo pats tave stumia, nenori tokio tyrumo savyje. Galiausiai nutildai kiekvieną savo kūno nervą šaukiantį pagalbos ir pasigailėjimo. Brendi tolyn. Jis ir nustojo maldauti. Oda paskutinė pasidavė. Ji ilgiausiai skausmingai šaukė užvaldoma agonijos. Tu vienintelė, kuri galėjo išklausyti šiuos maldavimus tapai budele. Tai tu toji kuri pasmerkė kiekvieną savo kūno dalelę nežmoniškam skausmui. Galiausiai plūduriuoji vandenyje. Viena. Be skausmo dejonių. Be baimių, netgi jos bijo šalčio. Geltoni plaukai nustojo plaikstytis ir vėjo skatinami siekti debesų. Dabar jie jau beveik juodi. Tamsus vanduo apsėmė kiekvieną sruogą ir įtikino siekti lipnias, žalias vandens augalų rankas, įsikibti į jų stiprius stiebus ir amžinai panirti tamsumoje. Šaltis tave užvaldė, nieko kito nebejauti jo glėbyje. Naivumas tyliai šnibždėjo, kad ištversi tol kol skausmas neatėjo ir brutaliai nenužudė jo. Rožinis kraujas vis dar sunkėsi į ežero vandenis. Esi vienui viena. Vienintelė. Ir vėl atgimsta noras valdyti situaciją, išnirti.

Jau nebepajėgi suvaldyti jausmų. Protas ir taip retai aplankęs visiškai apleidžia. Galiausiai nustoji kovoti ir pasiduodi. Viltis išsigelbėti miršta, paskutinė. Tampi gyvuliu iš kurio išsivystėm. Skausmas tampa savas ir nori vis daugiau jo. Atrodo įžengiant reikėjo save įtikinėti, kad viskas bus gerai, kad ne pirma ir ne paskutinė, bet dabar reikia raginimų norint išsilaisvinti iš šio šalčio glėbio. Oda išbrinko, įgavo melsvą atspalvį ir nustojo spinduliuoti šviesą. Grėte, panirai į tamsą. Tamsus vanduo pasiglemžė tavo kūną.

Prieš žengiant į vandenį kiekviena sruoga šokdama savo šokį kilo į debesis. Vienas plaukas bešokdamas nukrito ant žolės. Sukilus audros vėjui tik šis plaukas pajėgė pakilti į debesis.