Ar kaltas ruduo

Gelsvėjantys medžiai tyliai verkia lapais. Rodos pamiršau kaip reikia jausti, mylėti, suvokti supančią aplinką, save.
Kaip iš naujo rasti tiltą į žmonių pasaulį, kaip pradėti mokytis gyventi iš naujo.
O vėlyvo rudens vėjas lenda pro langus, ropoja tiesiai į širdį. Jaučiu savyje pasislėpusią žiemą. Šalta negera. Žiemos žili plaukai draikosi ant medžių, pavargusių nuo sunkios derliaus naštos laukų. Sniegas mintimis leidžiasi tiesiai į pavargusią sielą. Užsidariusi savyje pamiršau, kad žmonės juokiasi, džiaugiasi, myli ir neapkenčia. Niekas nesikeičia jau tūkstančius  metų.
Kodėl kartais žmonės man atrodo tokie keisti. Žinau, reikia išbandyti viską, kad suprastume kodėl gyveni žemėje.
Už lango vakaras. Užuodžiu lietaus ir vėjo kvapą, mėginu sujungti dvi priešingybes -mirtį ir gyvenimą.
Ne tai ne vėjas ir lietus, bet pirmasis sniegas -senatvė beldžiasi į mano sielą. Ištiesiu ranką, jaučiu jo šaltį drėgmę, paliečiu delną lūpomis... sniegas tirpsta mano delne. Prisiminimuose šaltas graužiantis gerklę kvapas.
Jaučiu virsmą, ten viduje. Lyg žaibas perveria mintis žodis- gyventi. Tas šaltis ... traukiasi. Snaigės tirpsta mano delnuose ir virsta ašaromis. Ašaros... didelės, sunkios ašaros krinta į mano delną. Žiema traukiasi. Kam naikinti tai kas amžina. Gyvenimas -nesibaigiantis atsinaujinimo ratas kuriuo skubame į ateitį. Argi galime uždaryti laiką į indą ir manyti, kad jis tik tavo. Laikas nėra žmogaus nuosavybė. Širdį perveria skausmas.
Ir staiga suvokiu, kokie žali medžiai, kokie triukšmingi paukščiai mano prisiminimuose. Kokia švelni žolė kuri liečia mano pėdas. Kaip malonu jausti kūno svorį, gelmės šaltį vidurvasarį, kvėpuoti gaiviu oru, matyti saulę. jausti jos spindulių šilumą glamonėjančią mano kūną. O kaip norėčiau atsigerti beržo sulos-naujos gyvybės, atsinaujinimo gurkšnį.
Bet... lapai gelsta, gražus ruduo. Ten už lango geltonais, rausvais medžių lapais į mane žvelgia mano gyvenimo ruduo. Mano laikas tirpsta.
Širdį vėl perveria mintis-ar turiu teisę žvelgti į gyvenimą pro juodus akinius. Kam man tamsūs stiklai jeigu galiu jausti, liesti matyti, džiaugtis.
Nebegaliu sulaikyti džiaugsmo sklindančio iš vidaus. Ruduo... jis dar mano. Šaltis ir nerimas tai tik kartus vaizduotės vaisius. Mano gyvenimo ruduo, koks jis prasmingas. Kaip sustabdyti judėjimo greitį. Nenoriu- dar nenoriu žiemos.
Tas alyvų kvapas sumišęs su saule, lietumi. Aš jaučiu pavasario šėlsmą, visame kūne pasklidusį džiaugsmą. Akys glosto gležnus kaštonų lapus prie tako vedančio į tėviškę. Mielos kaštonų žvakės jūs visada išliksite mano širdyje.
Liūdnas veidas veidrodyje, raukšlės veide, klausiančios akys... o mano gyvenime, tai ne mano ruduo. Aš vis dar jaučiu svaiginantį kaštonų kvapą, Juk kaštonai žydi pavasari.
Salė... mano saulė nėra pilka. Man nereikia lazdos padedančios judėti, aš dar galiu džiaugtis.
Šaltas, niūrus ruduo tai ne mano ruduo. Negaliu pasiduoti liūdesiui. Mano gyvenimo ruduo turi būti saulėtas. Liūdesys ateina su darganomis, bet laimė jos greitai baigiasi.