Mėnulio Šukės (prologas)

Rapolas grąžo rankas. Jis stovi dešimt žingsnių nuo didžiulių metalinių dvaro vartų. Už jų ilga alėja didžiulių ir senų ąžuolų. Medžių lapai jau įgavę tamsų rudą atspalvį, ruduo skuba ateiti į žemę. O po jo seks ilga ir šalta žiema. Vartai – ne tik fizinė kliūtis. Vyras suvokia, kad jei pro juos įžengs jis paklius į tos moters rankas. Ir tik galbūt, galbūt, jam pavyks iš ten ištrūkti gyvam.
Rapolas atsidūsta ir priėjęs prie vartų juos atveria. Geležiniai vyriai sudžeržgia ir vyras įžengia į dvaro žemę. Jeigu kas nors paklaustų ką jaučiąs dabar Rapolas nesugebėtų to apibūdinti. Kaip galima apibūdinti jausmą, kai su kiekvienu žingsniu suvokiama, kad artėjama arba prie išganymo ir pagalbos, arba prie savo mirties. Noras atsigręžti ir bėgti atgal sustiprėja.  Tačiau vyras lėtais,  tvirtais žingsniais keliauja link tikslo – didelio namo tolumoje.
Jis žino pas ką keliauja. Tai Ji, moteris, apie kurią senoliai pasakoja vaikams, kad šie klausytų tėvų. Rapolas pamena, kaip senelė pasisodindavo jį mažytį ant kelių, tvirtai apkabindavo ir žiūrėdama į akis sekdavo vienintelę jai žinomą istoriją. Jau daug metų, kaip vyras nebegirdėjo nė vieno pasakojimo apie Ją. Žmonės tiesiog pamiršo, ir netgi pats Rapolas jau buvo pradėjęs manyti, jog tai tik pasaka prieš miegą. Ir vis dėl to jis čia. Eina ilgu taku, gaubiamas ąžuolų šešėlių, akis įsmeigęs į tikslą.
Vyras sustoja prie laiptų, vedančių link plačių raudonmedžio durų, išraižytų keisčiausiais ornamentais. Dešimt balto marmuro laiptų – tik tiek jį skiria nuo pražūties arba išsigelbėjimo. Dar kartą giliai atsidusęs ir pažvelgęs į besileidžiančią saulę jis ima kopti link durų.
- Tai štai, viskas arba nieko, - ištaria pats sau ir atidaro duris.
Durys atsidaro stebėtinai lengvai, ir Rapolas nedrąsiu žingsniu perlipa slenkstį. Prieš jį milžiniška patalpa, kuri dėl besileidžiančios saulės spindulių, užliejančių visą menę, įgavusi švelnų oranžinį atspalvį. Centre masyvūs laiptai, ant jų vyras pastebi žmogų. Giliai įkvėpęs prisiartina ir ištaria:
- Noriu susitikti su dvaro šeimininke.
Tačiau žmogysta nieko neatsako, tik mosteli ranka, tarsi rodydama sekti paskui. Rapolas padaro kaip prašomas ir nuvedamas laiptais aukštyn. Ilgais siaurais koridoriais jis vedamas kažkur, tačiau vyras neklausia. Vis vien, jei mirs, tai galbūt bent greitai.
Galų gale, žmogysta sustoja prie durų viename, koridoriaus gale, jas atidaro ir mosteli ranka parodydamas svečiui įeiti. Rapolas linkteli ir įžengia. Durys tuoj pat užsidaro už nugaros, ir vyras supranta neturįs galimybės išeiti. Apsižvalgo. Kambario centre stovi tamsus masyvus krėslas aukšta atkalte, lango šviesa krenta taip, jog vyras neįžiūri ar krėslas tuščias. Daugiau jokių daiktų ar baldų.
– Ir ko gi tu atėjai, Rapolai? – pasigirsta švelnus moteriškas balsas.
– Aš čia prašyti pagalbos.
Kambaryje suskamba juokas.
– Tau nieko nereikia.
– Jūs klystate... Pagalbos, mano miestui, reikia pagalbos...
Moteris pakyla nuo krėslo ir vos per akimirką atsiduria ties Rapolu. Vyras mato tik dvi šviesiai pilkas akis priešais.
– Manai man rūpi, kad ten kažkur siaučia maras? – jos balsas skamba piktai. Vyras krūpteli po kiekvieno žodžio. – Tai, jog tavo žmona su dukterim žuvo, nereiškia, kad turi čia atkeliauti ir prašyti, jog jas prikelčiau. Jei visi taip elgtųsi, maro paplitimu pasirūpinčiau pati.
– Maras baigėsi, – kaip galėdamas švelniau bando įsikišti vyras.
– Tuomet tu čia dėl artėjančio karo? – ji atsitraukia.
– Tai tik beprasmės žudynės, kurias reikia sustabdyti!
– Ir kodėl turėčiau tai daryti aš?
– Tik jūsų rankose tokia galia...
Ji nusišypso ir vėl atsisėda į krėslą.
– Aš išgyvenau tiek karų, marų ir badų, kiek tu net negali įsivaizduoti. Karaliai ateina į valdžią ir išeina, valstiečius engia tai vieni, tai kiti, o rūmų damos šoka vis tuos pačius šokius. Kodėl į šitą nusistovėjusią tvarką turėčiau kištis?
– Nes jūsų prašo pagalbos.
– Mirsit jūs, gims kiti. Natūrali kaita.
– Kalba, kad yra ruošiamas naujas ginklas. Tai Mėnulio šukės.
– Jų seniai nebėra.
– Žmonės kalba, kad karalius Leonidas jų rado. Ir yra pasiruošęs jas panaudoti, siekdamas išplėsti savo valdas.
Kambaryje įsivyrauja tyla. Rapolas nejučiom vėl ima grąžyti rankas. Negi tai viskas? Dabar jam atsisveikinti su gyvenimu?