Raukšlės

Mano metai sukritę ant veido:
Čia – ir Laimė nedrąsiai prigulus,
Pirma Meilė, daigus čia išleidus,
Bučiniais liejos tarsi drobulėj.

Ir pėdutės sūnelio mažytės,
Kai ne kartą jos krito ir kėlės,
Ir dukrelės nurėžtos kasytės,
Ir draugų neštos šventinės gėlės,

Ir laukimo čia dryžiai sugulę,
Ilgesys kai bemiegis kankino,
Neišpildytos maldos motulės,
Įsirėžusios rykštės likimo...

Mano veidas – lyg raštas iš knygos:
Šičia – eita, ten – būta, ten – krista...
Vietom raukšlės vienodos ir lygios,
Vietom – kryžium paženklintos Kristaus.

Išvagotas, išartas, pradurtas
Veidas rodo gyvenimo naštą.
Vagos liečias, gilėja... Jos spurda.
Veide lygumos tirpsta ir mažta.