Pabudimas

Lekiame su greitąja per miestą milžinišku greičiu, juk ne kasdien pasitaiko toks įvykis, infekuotųjų Vilniuje vos keletas. Matas aplenkia sunkvežimį vos nepaliesdamas jo priekio. Tikra laimė. O štai mes jau ir vietoje, šokame iš automobilio.
- Kur ji? - pakalusia Marija, kuri vadovauja operacijai.
- Štai čia, į antrą aukštą. - atsako išsigandusi sena moteris.
- O jūs kas? - Marija bėgdama tęsia pokalbį.
- Jos motina. - bando neatsilikti.
    Infekuotoji klupi ant žemės ir šypsodamasi žiūri į sieną. Palenkiau į savo pusę ir uždėjau specialų prietaisą ant galvos.
- Ne, nespėjom... - Marijos balse nuskamba nusivylimas.
- Ką tai reiškia? - paklausia išsigandusi motina.
- Nešam. - Marija pažvelgia į mane.
    Važiuojame atgal, nėra laiko delsti. Matas spaudžia kiek tik gali. Pro langus matosi plaukiantis Vilniaus vaizdas. Staiga Matas nesuvaldo automobilio ir skrendame nuo viaduko. Skaudus smūgis į žemę. Negaliu suprasti kiek kartuverčiamės. Mano dujokaukė nukrenta. Guliu ant greitosios durų. Infekuotoji ant manęs. Atsikoščiu krauju. Marija guli kažkur greta be sąmonės. Staiga infekuotoji pažvelgia man į akis. Šypsosi.
- Ar jūs sveika? - net pats nesuprantu kodėl to klausiu, juk infekuotieji dažniausiai nešneka.
- Taip. - atsako lyg niekur nieko.
- Kuo jūs vardu? - sutrikęs tęsiu pokalbį.
- Aš neturiu vardo.
- Bet juk ta moteris turėjo...
- Lėja.
- Kodėl tu čia?
- Norėjau pajausti tai ką jaučiate jūs.
    Nutylu.
- Ten iš kur atėjau nėra jausmų. Nėra nieko. Tik amžina tamsa.
- Kur tas ten?
- Kiekviename iš jūsų.
    Kitomis aplinkybėmis tai nuskambėtų keistai, bet gulint leisgyviam sumaitotoje mašinoje... Gal susitrenkiau galvą? Tik niekaip negalėjau suprasti kodėl mūsų niekas neištraukia.
- Ar nenuostabu? - paklausia infekuotoji toliau besišypsodama.
- Kas?.. - jaučiau kaip man temsta vaizdas akyse.
- Jausmai.
    Atsibundu palatoje sugipsuota ranka ir sutvarstyta krūtine. Šalia esantis prietaisas fiksuoja mano širdies dūžius. Atrodo viskas gerai. Aš gyvas. Staiga prisimenu tarsi ką tik nutrūkusį pokalbį, bet mano mintis pertraukia šalia stovintis vyriškis.
- Labas rytas, džiaugiuosi kad pabudote.
- Jūs daktaras? - neatrodo į tokį panašus
- Ne, aš iš štabo, turėjote mums atgabenti infekuotąją, ar atsimenate?
- Ar ji dingo? - sunerimstu.
- Ne, ji su mumis, ar kalbėjote su ja?
- Ne. - nesuprantu kodėl meluoju, kažkokia nežemiška valia liepia neprasitarti. - Kodėl klausiate?
- Jos smegenys aktyvios, retas egzempliorius.
- Kaip kiti?
- Užjaučiu, jums dviems labai pasisekė.
    Su Matu ir Marija išdirbome neilgai, juk pats štabas veikia tik pusantrų metų, bet man jų pasidaro gaila, prisimenu kartu praleistas akimirkas... Tik mintis blaško infekuotoji. Ji mane kažkuo traukia.

    Praeina dvi savaitės. Mane išleidžia gydytis namuose, važiuoju su taksi į savo viengungišką butą, tačiau pats nesuprantu kokios nesąmonės dedasi mano galvoje. Jie sako, kad infekuotieji yra ligoniai. Psichiniai ligoniai. Tai tarsi kažkokiu būdų plintanti katatonija. Pasaulyje susirgimų jau virš tūkstančio. Bet aš tuo netikiu. Yra pasakojimų apie kontaktą su infekuotaisiais, negali žinoti kada jie prabils, valstybė viską slepia. Paprašau taksi vairuotojo pakeisti kryptį. Važiuojame į štabą. Įbegu į vidų.
- Vincai? - paklausia nustebusi budėtoja.
- Labas, Birute, vėliau paaiškinsiu, man reikia pamatyti infekuotąją.
- Bet juk žinai, kad negalima... O siaube, kaip tu atrodai?
- Prašau, Birute, prisimeni, tu man skolinga. - kažkada laimėjau lažybas.
- Na gerai, bet paskubėk.
    Keista kai žmonės taip pasitiki manimi. Einu su raktais link palatos, o štai ir ji, pririšta prie lovos ir prijungta prie keistus garsus skleidžiančių aparatų. Atrišu. Ji pažvelgia į mane. Šypsosi.
- Bėgam. - tariu ir tempiuosi ją iš paskos.
- Tai nieko nepakeis. - leidžiasi tempiama.
    Yra dar vienas išėjimas iš štabo. Vienas langas be grotu. Štai mes jau bėgame per naktinį Vilnių.
- Ar jauti kaip vėjas pučia tau į veidą? - paklausia manęs.
- Ar ten iš kur atėjai jūs tikrai nieko nejaučiate?
    Užkliuna už kažko ir suklumpa, pakeliu.
- Ne.
- Bet kaip tai įmanoma.
- Mes neturime akių su kuriom galėtumėm matyt, neturime ausų su kuriom galėtumėm girdėt...
- Bet kaip gi? - pertraukiu.
- Džiaugiuosi, kad esu čia.
- Bet kaip gi tie žmonės?
- Jie miega, o mes pabundam.
    Stovime kažkokios gatvės skvere. Girdėjau pravažiuojančios policijos mašinos sirenas. Apkabinu ją ir prispaudžiu prie sienos.
- Iš kur žinai tiek daug apie mus?
- Viskas buvo jos galvoje.
- Tuomet turėtum žinoti kas yra tai. - pabučiuoju.
- Štai jie! - pasigirsta riksmas, prožektoriai apšviečia mūsų veidus.
- Ne! - sušunku ir bandau ją pridengti.
    Nuaidi šūvis. Kulka pereina kiaurai mus, savo rankose jaučiau kaip ji miršta, mano krūtinė kraujuoja.
- Tai atperka visą amžinybę. - ištaria besišypsodama ir suglemba mano rankose.
    Mane pargriauna ir kažkur tempia, bet man jau nebesvarbu. Aš smarkiai kraujuoju. Palaukit. Aš? Kas tas aš? Vincas? Jaučiu, kad aš nebe Vincas. Vincas užmigo, o aš pabudau. Po truputį blėso mano pojūčiai. Jaučiau kad ryšys su šiuo pasauliu greitai nutrūks. Tik paskutinė mintis nedavė ramybės, ar dar kada nors ją pajausiu?